Žiūrėkit ir mokykitės. Va tokio ilgumo ir ne kitokio (nebent tik truputį mažesni ar didesni) turi būti tęsiniai. Imkit pavyzdį iš manęs
- Teta, einu pietaut,- šūktelėjo Candė savo tetai. Šiandien Candės darbo diena. Ji dirbs iki trijų. Dabar dvylikta, taigi dar nemažai laiko.
Candė nuėjo į artimiausią kavinukę, ten užsisakė blynelių su ledais ir puodelį juodos kavos. Po vakar dienos ji jautėsi laiminga. Turėjo daug energijos ir, regis, galėtų kalnus nuversti. Todėl ji greitai viską suvalgė, susimokėjo ir išėjo atgal į tetos parduotuvę.
Pravėrusi parduotuvės duris ji tiesiog nustėro. Ji pamatė žmogų, kurio tikrai nesitikėjo sutikti niekur, o juo labiau šioje parduotuvėje. Prie jos tetos stovėjo mergina ir susimokėjo už kažkokią suknelę. Ta mergina buvo Laura. Ji nežinojo, kad Candela čia dirba. Candė norėjo apsisukti ir vėl išeiti, bet buvo per vėlu. Laura atsisukusi ją pamatė. Merginos stovėjo viena nuo kitos kokių penkių metrų atstumu ir žiūrėjo viena į kitą, sučiauptomis lūpomis. Candė nežinojo kaip jai pasielgti. Ar praeiti lyg niekur nieko, ar ją užkalbinti. O jei užkalbinti, tai ką galų gale pasakyti. Bet Candė nebemąstė, kai Laura artėjo link jos. Candela manė, kad ji praeis nieko nesakiusi, bet taip nebuvo.
- Candela, mum reikia pasikalbėti.
- Nemanau, kad mes turim ar kada nors turėsim apie ką kalbėti, Laura.
- Juk pati puikiai žinai, kad turim, tai galbūt eime kur nors pasišnekėti.
- Negaliu, aš čia padedu savo tetai tvarkytis. Ši parduotuvė mano tetos.
- Manau teta tave išleis ir prašau neieškok priežasčių kaip išsisukti nuo pokalbio.
- Net neketinu ko nors ieškoti. Jei jau taip nori einam. Bet neturiu nė menkiausio noro su tavim kalbėti, Tu tai puikiai žinai.
- Aš irgi neturiu jokio noro su tavimi šnekėt, bet mums reikia išsiaiškinti viską iki galo.
- Mums ar tau? Nes man viskas pakankamai aišku.
- Eime.
Taigi jos nekalbėdamos nuėjo į tą pačią kavinukę, kurioje Candela sėdėjo prieš keletą minučių.
- Na, tai ką nori išgirsti? - pradėjo Candė. Dabar ji jautėsi stipri ir savimi pasitikėjo. Jos tonas buvo tvirtas ir šaltas. Tokas pat buvo ir Lauros.
- Ar tu...ar Agustinas žino tiesą?
- Jei tu apie tą tiesą, tuomet taip, žino, - Laura neparodė to, tačiau ji kiek išsigando.
- Ir tu jam tai papasakojai, taip?
- Taip.
- Bet tuomet kodėl jis kavinėje elgėsi lyg niekur nieko. Jei dar galiu sakyt, kad pažįstu Agustiną, jis taip nesielgtų.
- Tu negali sakyt, kad jį pažįsti, nes niekada jo gerai ir nepažinojai. bet šiaip ar taip tu neklysti. kai susitikim Šokolado namuose jis tiesos dar nežinojo.
- Tai kada tu jam papasakojai ir jeigu jau tiek laiko tylėjai, tai kodėl prasižiojai?
- Agustinas viską sužinojo vakar. Galbūt ir nebūčiau jam pasakojusi ir būčiau toliau tylėjusi, elgdamasi kaip kokia dviveidė, bet manai jis visiškai nieko nepastebėjo kai susitikom? Jokios įtampos, kurią būtų pastebėjęs kiekvienas? Nebūk naivi, Laura. Jis paprašė, kad aš jam papasakočiau kas nutiko.
- Ir žinoma tu sutikai.
- Nejaugi per tą laiką nė kiek nesubrendai? Vis dar elgsiesi taip mažvaikiškai? Jau seniai buvo laikas Agustinui sužinoti tiesą. Be to, jis nori tave pamatyti, todėl gali ruoštis ne itin maloniam susitikimui. Ir būk maloni, nebedumk jam akių. ir išvis nesuprantu kodėl aš čia sėdžiu su tavim ir aiškinu tau, tai ką ir pati manau žinojai, ar bent jau nutuokei,- Candela atsistojo nuo kėdės. - Iki negreito, arba dar geriau iki niekada.
Tuomet ji išėjo pro kavinės duris, palikdama nustėrusią Laurą. Candė jautėsi gerai, pasakiusi tai, ką jau senai turėjo pasakyti.
Ji vėl sugrįžo į parduotuvę ir ją užkalbino teta:
- Kur buvai, mieloji? Mačiau buvai parėjusi, bet vėl kažkur išėjai su ta mergina.
- Nepyk, teta Claudia. Tiesiog ta mergina laaaabai gera mano sena draugė, todėl negalėjau atsisakyti jai nepalaikyti kompanijos kavinėje, kur nuostabiai pasišnekučiavome,- pasakė Candė, kiek perdėdama su savo vaizdingumu.
- Tu man kažkokia keista, Candelita?
- Ar aš? Baik pokštus, teta.
Visą likusį darbo laiką Candė taip ir prastūmė, vaikštinėdama iš kampo į kampą. Baigiantis darbui suskambo jos telefonas.
- Sveika, Cande.
- O, Agustinai, labas.
- Ką veiki? Išties noriu tave pakviesti šiandien vakarienės, žinoma jei tu neužsiėmusi? Ir manau, kad pats metas man papasakoti tau tai, ką tu nori žinoti.
- Na, šiandien aš laisva.
- Tuomet privažiuosiu tavęs mūsų firminiu laiku - šeštą.
- Gerai, iki.
Jeigu dabar paklaustumėte kaip jaučiasi Candela Vetrano, ji jims atsakytų, taip: supernuostabiaifantastiškainepakartojamai. Būtent taip ji ir jautėsi. Dabar ji ant greičio nuvarė namo, ten susirado drabužius, kuriuos apsivilks vakare. Tuomet susitvarkė kambarius, kad greičiau prastumt laiką. Likus valandai nuėjo susiruošti. Neteko ilgai laukti ir ji išgirdo automobilio signalizavimą. Nulėkė prie lango ir išvydo juodąjį Agustino Mersedesą, taigi nieko nelaukusi nusileido į apačią.
- Sveika,- pasisveikino Agus.
- Labas. Ku važiuosim?
- Ir tu tikies, kad aš tau pasakysiu?
- Na, tiesą sakant ne. Šiandien pas savo tetą parduotuvėje sutikau vieną žmogų.
- Ką? Vaiduoklį?
- Panašiai, bet neatspėjai. Laurą.
- O,- tik tiek pasakė jis. - Ir ko ji iš tavęs norėjo?
- Na, manau ji net nesitikėjo, kad ten mane sutiks. Bet mane sutikusi norėjo pasikalbėti.
- Ir tu sutikai?
- Taip, juk pats sakei, kad mum reikia pasikalbėt. Nors sutikau ne todėl, kad tu taip sakei. Ji primygtinai prašė, kad aš su ja pasišnekėčiau.
- Na ir ką?
- Nieko. Ji klausė ar tu žinai, pasakiau, kad taip . Dar pasakiau, kad tu nori su ja susitikti.
- Ir kaip ji reagavo?
- Nežinau, nekreipiau dėmesio, nes tai pasakiau ir iškart išėjau iš kavinės.
- Liūdna. O aš tikėjausi dramatiško buvusių draugių susitaikymo.
- Vėl svaidai savo nevykusius juokelius?
- Taip, atspėjai,- ir jis nusijuokė. - Atvažiavom.
Candė pamatė, kad čia buvo jaukus restoranėlis, kuriame groja gyva muzika. Jie atsisėdo prie vieno iš staliukų ir užsisakė vakarienę.
- Na? - prabilo Candė.
- Kas na?
- Pasakok istoriją.
- Kantrybės, Vetrano. Nejaugi manai, kad kai išeisime iš čia aš tave vešiu namo?
- Tai kur dar? Prie ežero ir prie jūros buvom.
- Manai mano vaizduotė apsiriboja vien ežeru ir jūra? Jei taip, tai tuomet klysti.
Greitai jiems atnešė vakarienę. Jie pavalgė besijuokdami, šiek tiek pasiginčydami. Atsiskaitę išėjo į lauką.
- Vakaras, kaip visada, kai mes dviese pilnas žvaigždžių,- pasakė Candela.
- Aš jų užsakiau special for us,- išsišiepė Agus. Tda jie abu įlipo į automobilį, pavažiavo dalį kelio ir sustojo.
- Kur tu mane atsivežei? Čia aš dar nesu buvusi.
- Žinau, kad nesi. Užsimerk,- Candė jau ruošėsi ginčytis, bet Agustinas ją nutildė rankos mostu ir ji užsimerkė. Vėliau jis ją paėmė už rankos. Vedė lygiu paviršiumi, bet vėliau prasidėjo laiptai. Gausybė laiptų, Candei net kojas paskaudo, kai jie buvo vietoje ir Agus pasakė, kad ji gali atsimerkti.
Atsimerkusi ji pamatė dangų tarsi ranką pasiekiamą, kuriame puikavosi daugybė žvaigždžių. Jie buvo ant kažkokio namo stogo. Čia buvo velniškai gražu. regis, ši vieta buvo lankytojams, nes aplinkui buvo suoliukų ir vienas staliukas. Jie atsisėdo ant vieno nuošaly esančio suoliuko ir Agustinas pradėjo pasakoti:
- Na, manoji istorija nebus tokia įdomi ir stulbinanti kaip tavoji.Kaip žinai, mano tėvai gyveno ir ligšiol gyvena Brazilijoje. Taigi kai atvykau, susipažinau su Candelos šeima, nes mūsų tėvai artimai bendravo. Pastebėjau tai nuo pat pradžių, kad Candela bandė man įtikti, tėvai irgi norėjo, kad mes draugautume. Turbūt tik aš vienintelis to nenorėjau ir nesileidau į kalbas. Nesileidau į kalbas tol kol...kol Candela neišgelbėjo mano tėvo. Mano tėvo sveikata greitai pradėjo blogėti, taigi jam atliko operaciją. Candela buvo donorė. Tuomet mane mama priremė prie sienos, kalbėdama kur aš rasiu geresnę merginą ir trampampam. O yuo metu ir aš jaučiausi vienišas. Vieną dieną atsibudęs pagalvojau kodėl gi ne. Mes pradėjom draugaut. Ir nesakysiu, kad tai buvo blogai. Atvirkščiau mums sekėsi pakankamai puikiai. bet aš jos vis nesugebėjau, nesugebu ir manau, kad nesugebėsiu jos pamilti. ypač dabar.
- Kodėl ypač dabar?
- Nagi, Cande, neapsimetinėk. Juk pati puikiai žinai kodėl.
- Gal ir žinau, bet ne taip jau puikiai, kaip tu sakai.
- Na, tuomet padarysiu situaciją aiškesnę, - ir tardamas šiuos žodžius jis pabučiavo Candę.
Gal ir nebūčiau darius to bučinio, bet pagalvojau, tebūnie Naujametinė dovana jums
Sk. 12 28, 2008 5:47 pm
