Just stay with me

nunu ;D Jei tik mes čia įdėsi, bus ;D

O ne... Negalima taip.

Dar ir kaip galima.

Aš iš kart kai pradėjau prašyt to, žinojau, kad taip mane šantažuosi.;D

Kaip miela ;}
Toks mielekšikas tęsinukas, įdomu ką gi sugalvos Candė ;DD

Man labai patiko
Viskas taip įdomu ;D
Dievinu šitą ff.

ble kokie trumpi komentarai
Kas čia jum yra?

Kokio ilgumo tęsiniai, tokio ir komentarai, taigi daryk išvadas

bebebeee ;DD
Pagalvosiu

Jo, Mistė čia gerai pasakė ;D

Nu pažiūrėsim koks gausis

Nu aš stengiausi ;DD Pažiūrėsim kokie jūsų komentarai ilgumo bus

14 dalis

-Na kaipgi pradėsime didžiąją dieną? – užklausė Pablas nustatydamas smalsias akis
Jau buvo rytas. Praeitą naktį pamiegojome turbūt 2 valandas, bet mum daugiau ir nereikėjo.
-Manau pirmiausia turėsim tau surasti butą ir drabužių – nusprendžiau
-O neeeee- sudejavo Pablas – Gal pradėkim nuo ko nors įdomesnio?
-Gerai – šyptelėjau – Pradėsim nuo radijo įjungimo, ir vykimo į Colo taip mėgstamą, o mano nekenčiamą UNICENTER – nusijuokiau
-O jūs dar su Colo draugės? – Pablas atrodė nustebęs
-Taip.. Čia yra tikrų draugų – nusišypsojau plačiau ir įjungiau savo mėgstamą 40 Principales radiją, ten iškart pasigirdo vedėjo balsas:
-Laba diena, laba diena, LABA DIENA – kalbėjo jis susijaudinęs – Šiandien pas mus svečiuojasi tikrai NUOSTABUS žmogus. Buvęs dainininkas, vis dar esamas aktorius, ir tikras „saldainiukas“ kaip mėgsta sakyti jo fanės PITERIS LANZANIS – mes abu su Pablu tiesiog nustėrom išgirdę tą vardą.
-Taigi Peteri, sakyk, kaip tavo karjera? – toliau jaudinosi vedėjas
-Puikiai tikrai puikiai. Dabar filmuojuosi komiškame seriale „Meilė kaip seilė“, su visais puikiai sutariu...- Pedras kaip visada kokį jį prisimenu kalbėjo linksmai ir nenuoširdžiai, jis taip visad kalbėdavo su žurnalistais ir panašaus luomo darbininkais
-Turbūt padeda, kad kartu filmuojasi ir LALI ESPOSITO .– neprisiminiau, kad kada nors vedėjas būtų buvęs TOKS susijaudinęs.
-Na, gal, kažkiek... Juokingiausia tai, jog mes ten – mirtino priešai, o...
-O ištiktųjų esate ŽIAURIAI įsimylėję – pertraukė vedėjas
-Na, taip...- net nusistebėjau, kad PIttas neneigė, prieš šešis mėnesius jis to mirtingai vengė
-Na Pittai, tai pasakyk iš kur tau ant akies mėlynė? – vedėjas buvo per daug susijaudinęs, kad suprastų ką kalba, bet supratau jog nemeluoja ir susimąsčiau žiūrėdama į Pablo reakciją. Jis buvo turbūt ne mažiau susijaudinęs negu tas vedėjas ir vis dirsčiojo į mano reakcijas
-Na...Čia...Per filmavimus! Netyčiom dėjau akį į stalą – šį kart girdėjau jo balse perdėtą linksmumą ir nenuoširdumą
-cha cha chaaaa – skardžiai juokėsi vėdėjas – Na ką gi, mielieji klausytojai dabar jūs galite skambinti mūsų trumpuoju numeriu 12345 ir paklausti Piterio klausimo, pirmasis paskambinęs gaus msų radijo maikutę.
Nieko negalvodama pačiupau telefoną ir surinkau numerį.
-Oooo turime vieną klausytoją, Pittai pasiruošęs? – tai mano manymu buvo retorinis klausimas – Laba diena
Net gerai nesupratau, bet kai perjungiau radiją supratau, kad jo balsas skambina mano telefone, tada vėl pajungiau tą radiją
-Alio?? Kalbėėėkit
-e-e-e-emmmm – sukosėjau – Laba diena
-O, laba diena. Kuo jūs vardu?
-Aš esu Candela Vetrano ir noriu pasakyti kai ką PITERUI. PIttai, tu elgiesi apgailėtinai. Nė neįsivaizdavau, kad taip galėtų atsitikti, jog tu po tapsi TOKS. Ką vakar padarei Pablui yra neatleistina, nežinau kodėl, bet žinau jog tai buvai TU. TU savo DRAUGĄ sumušei apgailėtinas niekše! Ir dar dabar elgiesi lyg niekur nieko, kai po TO praėjo 6 mėnesei. Tu net nepamėginai PASKAMBINTI, paklausti kaip kas jaučiasi, o jis juk buvo tavo draugas... Dieve, kaip jis galėjo laikyti tave DRAUGU tu...tu... NEKENČIU tavęs už tai!-ir padėjau ragelį
Radijuje tyla...
-Negalvokit, kad čia tikrai Candela... Čia turbūt kokia pakvaišusi fanė, mes su Candela dar iki šiol puikiai sutariam ir dažnai susitinkam – Pittas sušnibždėjo tai vedėjui, turbūt manė jog niekas neišgirdo.
-Aha – vedėjas nesistengė vaidinti, jog jis nežino, kad visi tai girdėjo – Gerai, o dabar mes atsisveikinam, ikiiiiii – su tais žodžiais išjungiau radiją
-Tai buvo jis – tariau abejingai
-Kaip sužinojai? – nesuprato Pablas
-Nebuvo ko nesuprasti... Kodėl nepasakei man?
-Na...Nežinau. Turbūt bijojau tokios tavo reakcijos...
-O dabar nebuvo blogiau nei galėjo? Juk jis tikras šunsnukis, elgiasi lyg niekur nieko, lyg Agustinas jam nebūtų reiškęs NIEKO
-Taip... O jie buvo vos ne geriausi draugai...
Nutilome. Susinervinus man buvo sunkiau vairuoti nei maniau ir turbūt vos nepadariau 5 avarijų iš eilės, bet vis dėl to sėkmingai pakeičiau judėjimo kryptį, ir nuvažiavau ten kur jau seniai nebuvome nei vienas...
Sustojau ir abu be žodžių išlipome iš mašinos.
Ėjome taip pat tylėdami...
-Čia... – Pablas nusišypsojo pamatęs mum visiem gerai žinomą vietą
-Taip čia – ir aš išspraudžiau šypseną, bei paklojau antklodę ant žolės
-Čia tikrai labai panašu į UNICENTER – pasišaipė
-Taip... Tas nuostabus laukas...
Mes buvome golfo laukuose. Tenai kur anksčiau keturiese praleisdavome nuostabias dienas ir nerealiausias naktis. Čia būdavome galima sakyti nelegaliai, kadangi nemokėdavome už golfo žaidimą, bet mumis ir retai pagaudavo... Elgėmes kaip vaikai...
-Prisimeni tuos vakarus? – prabilio Pablas žiūrėdamas į tolį
-Taip... Niekada negalėčiau užmiršti.-nusišypsojau greit galvoje peržvelgdama savo prisiminimus
-Prisimeni kaip mus čia užtiko tas diedukas?
-O taaaaaip – iškart pradėjau juoktis – Tada jis mus išvadino „iškrypusiais transvestitais, žaidžiančiais JO golfo lauke“...
-Ir tada mes iškart bėgome nuo jo...
-Neee. Čia mes su Euge bėdavome, o jūs dar pasistaipydavot prieš jį...
-O po to jis iškviesdavo apsauga,o...
-O mes pasislėpę už krūmų juokėmės iš jo, kaip apsauga išvaro kvaištelėjusį senuką iš golfo laukų...Bet jum to nepakakdavo...
-O ne, juk jis buvo toks žiaurus.
Abu juokėmės.
-O pameni kai Eugė ir Agus mėgino mum sušokti striptizą? – sunkiai ištariau visą sąkinį
-O taaaaaaip, kaip pamirši, juk Eugė nusirengė tik savo švarkelį, o jai jau šalta pasidarė –jis sukikeno
-O Augustinui pavyko nusirengti visą viršutinę dalį, liko tik su kelnėm...
-Ir nedaug trūko...
-Bet jis atsisakė.
-O pameni kai čia pradėjo purkšt vandenį ir mes baisiai sušlapom?- Pablas mėgino nustoti juoktis, bet jam sunkiai sekėsi
-Žinoma, tada mes šokome tarp tų purškiklių.
-Jūs šokot-Pablas atrodė vos ne nusivylęs – Eugei buvo šalta,taigi mes bėgome ir ji parkrito...
-Na taip, buvo miela. O pameni kai mes su Agustinu paskelbėme maisto karą, tada buvau visą popkornuota?
-Ne...
Staiga abu surimtėjom
-Tiesa, tada buvom vieni su Agustinu... – prisiminiau.
-Nesijaudink,Can. Viskas gerai – jis kalbėjo nuoširdžiai
-Gerai, tik žinai... Man išties jo trūksta- pati nejučiom atsirėmiau į Martinezo petį- Kodėl nenori susitaikyti su Eugenia, ar bent ją pamatyti?
-Noriu... Argi sakiau, jog nenoriu... Tik ji negali manęs pamatyti tokio...
-Žinai... – mano galvoje iškilo puiki mintis – Norėtum šį penktadieni eiti į poezijos vakarą?
-Neeee, neturiu nei...
-Nieko, viskas bus, Pablai!
-Na gerai, sutiksiu... Kitaip dar sugalvosi mane palikti vieną.
-Pablai aš niekada taip...
-Žinau, tik pajuokavau...- jis nusišypsojo
Jaučiausi gerai. Lyg būtumėm susigrąžinę senus gerus laikus, tik trūko dar 2 žmonių...

Kaaaaip man patiko
Ten su ta radijo stotim, kai Candė paskambino taaaip nerealiai. Ir kas jau kas, bet nebūčiau pagalvojus, kad Pittas sumušė Pablą. Beje, džiaugiuos, kad ilgis pasitaisė.
Taip pat aš laukiu to poezijos vakaro. Labai įdomu kas ten dėsis, nu ir šiaip man čia viskaaas įdomu

Siaube, man jau ašaros ant galo susikaupė. Tu man sakei, kad aš verksiu. Ir dabar verkiu dėl kažkokio kvailo ff. Bet žinok, kad tu nuostabiai rašai, jei sugebi pravirgdyt kitą žmogų.
Pradžia su Pittu... Bet koks jis asilas, abejoju ar tokių realybėj būna.
Paskui tam golfo lauke viskas taip taip nuostabu.
Aj nebeturiu žodžių.

Ačiūūū

Citata :

Ir dabar verkiu dėl kažkokio kvailo ff

Nx, nevaryk ant mano ff Nene, joke.
Ačiū tau Lina, man taaaaaip nuotaika pagerėjo

Net nepastebėjau, kad nenorėdama varyt pavariau. Velnioas, išsidaviau.

Oho, čia buvo geras
kai žvengiau, kai Candė paskambino į radiją..Pavarė ji.
Ir prisiminimai buvo baisiai mieli, tai faina pasidarė

Nk tokio.
Ačiū spalve

Čia pats durniausias koks tik gali būti tęsinys, atleiskit už šitą šūdą nei kiek netinka šitam ff

15 dalis

-Mano! – surikau – Dieve kas tokiu metu galėtų skambinti – pradėjau krapštytis tašės gilumose
-Na, vidurdienį skambintį yra tikrai įžulu! – pareiškė Pablas – Juk reikia laukti nakties...
-Kad ir alchogolikas, bet vis dar toks pat sarkastiškas ir juokingas – suburbėjau
-Girdėjauuu...
-Ir JUOKINGAS – nusijuokiau ir išsitraukusi telefoną spustelėjau žalią mygtuką, net nepamačiusi kas skambina
-Alio, Cande? Pas mane tu turėjai jau būti prieš... 20 minučių!
-E-e-e... Aš...Na... Šiandien neateisiu – vos išveblenau, nenorėjau, jog Pablas sužinotu, jog dar bendrauju su Euge, tai turėjo būti staigmena... Kvaila, bet taip norėjau
-KAIP? – Eugenia tiesiog sulykė į ragelį – Tau privaloma Cande, nejaugi...
-ne, ne, klausyk – pažvelgiau į Pablą – Klausyk, ne dabar, gerai? Aš užsiėmusi.
-Candela, ką tai reiškia?
-Nieko, ryt paskambinsiu, iki – greit numečiau ragelį...
-Kas čia per beprotė? – net nustebau, jog Pablas dar neatpažino Eugenios balso
-Mano... Psichologė – pasistengiau suvaidinti susigėdusią
-Na, ji panašesnė į psichę...
-Pablai! – užklykiau – Nedrįsk.
-Kas? – jis atrodė nustebęs – Nejau ir tu į psichinę ligonę pavirtai?
Nusipurčiau ir nutilau. Tą jau buvau girdėjusi ir net buvau jautusis tokia, bet, kad jis taip pasakys gink dieve nesitikėjau...
-Atleisk – po ilgos tylos tarė Pablas – Aš tik per daug įsijaučiau...
-Nieko, viskas gerai – tyliai tariau
-Taaaai... Gal važiuojam į UNICENTER? – Martinezas pamėgino nutaisyti linksmą toną
-Važiuojam – liūdnokai tariau
Be žodžių įlipome į mano mašiną ir nuvažiavome.
Prekybos centre mūsų nuotaika kiek pragiedrėjo. Nuėjome ir nupirkome Pablui kostiumą, bei normalių neapdraskytų drabužių, vėliau užsukome pietums į piceriją, supratau, kad pradedu atgauti nuostabų draugą.
Ant vakaro vėl grįžome prie jūros...
-Na, nesinori išlenkt? – paklausiau lyg netyčiom kai kalbėjomės apie priklausomybę
-Iš ties, nelabai... Bet kažkiek blogai jaučiuosi – nusišypsojo Pablas
- Na, bent gerai, kad negrįžai į savo tą žiaurų barą...
-Taip, aš taip pat džiaugiuosi, kadangi nelabai man patikdavo žiūrėti į vyrukus su sexualinėm problemom...
-Dieeeeve Pablai, kaip tu nusiritai – susijuokiau
-Taip, tai buvo pirmi tavo žodžiai pamačius tave – rimtai tarė jis
-Atleisk...
-Pastebėjai, kad pastaruoju metu mum abiem visad taip? Juokaudami nejučiom pataikom į skaudžias mums vietas...
-Tiesa... Ir atrodo, kad bandom tiesiog išspausty tą šypseną, bandom vaidint laimingus, nors tai netiesa, taip? – filosofavau
-Tiesa.
-Tai, gal tiesiog būkime kas esame, būkime kokie esame, juk vis dėl to mes draugai, būkime ne tokie kokie norime būti, o būkime tokie kokie esame...
-Can, iš tiesų man žiauriai bloga be alchogolio – prabilo Martinezas – galva svaigsta, pilva skauda... Nežinau ar pajėgsiu...
-Viskas bus gerai – apkabinau jį- Aš tau padėsiu, nueisime pas gydytoją, jis tau išrašys kokių vaistų, girdėjau, kad atsirado tokių neseniai...
-Ačiū Cande... O kokios tavo tikrosios kortos? – nusijuokė
-Na... Aš... Manau nelabai ir ką slepiu, o ką slepiu sužinosi vėliau...
-Na, atrodo viskas ne taip ir blogai, tik aš toks...
-Nutilk Pablai – nusijuokiau
-Klausau Candela.
-Cande?? – pasigirdo neaiškus, bet pažįstamas balsas už nugaros.
Instinktyviai atsisukau ir pamačiau prie mūsų einantį Juaną. Greit pasikėliau ir nubėgau prie jo
-Sveikas, Juanchi – bakstelėjau į žandą
-Ką tu ten... Tai yra su kuo – Juanchas buvo kiek susipainiojęs
-Su Pablu.
-O. Nesitikėjau – bet jis neatrodė labai nustebęs
-Gal eime, prisėsi prie mūsų? – šyptelėjau
-Atrodo tu su juo geresnės nuotaikos...
-Juanchaaaaaaaai – numykiau – Tik nepradėk vaidint mano motinos, kaip visada...
-Aš jau toks – šyptelėjo jis
-Davai prisėsk prie mūsų, pakalbėsim, viska...
-Įkalbėjai
Mes nužingsniavome link Pablo
-Bėja, ką čia vakare veiki? – paklausiau
-Ai šeip... Nusprendžiau išeit pasivaikščiot.
-Sveikas Pablai – pasisveikino Juanas
-Sveikas Juanai – taip pat pasisveikino Pablas
Juanis prisėdo ant smėlio prie mūsų ir įsivyravo tyla. Buvo tamsoka, bet puikiai mačiau, kad vyručiams dialogo net nereikėjo, jie puikiai svaidėsi žvilgsniais...
-Ei, gal ir mane į savo pokalbį įtrauksit? – garsiai pamąsčiau. Kas man pasidarė? Per dažnai mintis išreiškiu garsiai.
-Į kokį pokalbį? – abu atsisuko į mane
-Na, jūsų žvilgsnių – kadangi jau pasakiau, tai ir baigsiu.
-O ką mes... – Juanchas kaip visad nesugalvojo nieko doro pameluoti
-Jūs kažką slepiat nuo manęs – susivokiau
-Can, nenusišnekėk – suburbė Pablas
-Aš tiesiog sakau tai ką matau, gal būsit maloningi ir pasakysit? – rimtai susinervinau
-Can, mes buvom... – pradėjo Juanchas
-Nieko mes nebuvom – iškart uždudeno Pablas
-Kodėl nenorit pasakyt? – pykau
-Todėl, kad viskas komplikuota – ramiai kalbėjo Pablas
-Kas dar gali būti komplikuočiau už jus abudu? Vienas alchogolikas, kitas šizofrenikas... Dieve brangus! – užklykiau
-Cande mes buvom sutikę Lanzanį. – neiškentė Juanas
-Didelio čia daikto, jau žinau ką jis padarė Pablui – nusijuokiau
-Ne, ne tada. Ir kai ko tu tikrai nežinai... – prabilo Pablas
-KĄ? Kas? - net nusistebėjai
-Cande jis...- pradėjo Juanchas.
Bet kaip visada pokalbį sutrukdė telefonas, ir jis buvo mano vėlgi. Gerai nepagalvojusi paėmiau telefoną ir atsiliepiau.
-Taaaaip?
-Candela Vetrano? – kalbėjo vyriškas balsas
-Ta pati. Kas ten?
-Anonimas. Candela, prašau neplatinti jokios informacijos, ir juolab neskambinti į viešas laidas ir nesielgti kvailai, nes už tai tu gali smarkiai atsiimti.
-Kas per pyzda? – net nepagalvojusi tariau
-Neišsidibinėk Candela. Tu žinai, jog tu dar turi daug ką. Pavyzdžiui ir savo Martinezą kurį labai gini, saugokitės ir nekiškit nosies į Pedro gyvenimą. O fak, pasakiau pedro – pyp pyp pyp. Anonimas padėjo ragelį.
-UŽ-MU-ŠIU PI-TĄ – rėkte išrėkiau ir numečiau telefoną.

Citata :

-Kas dar gali būti komplikuočiau už jus abudu? Vienas alchogolikas, kitas šizofrenikas... Dieve brangus! – užklykiau

Šita vieta geeera, o Pittas debilas.
Tik iš tiėsų tai kaip Candė elgės tęsinio gale, nelabai jai būdinga, nu bet šiaip man patiko ;D

Koks ilgas tęsinukas ;D
Man patiko, toks intriguojantis ir juokingas

Oho koks ilgas.
Nu jau tikrai gale kažkaip visas Candės charakteris netiko jai, bent tokiai, kokia buvo iki šiol.
Pittas tai visiškai ligonis...
Na laukiu dar.;]

viskas išaiškės dėl jos charakterio kitoj dalį, oooj jūs kiek nežinott ;DD

Trumpas, bet ko jūs norit iš ex ligonės

16 dalis

Kai atsibudau supratau, kad esu ligoninėje.Kadangi vos pramerkus akis pamačiau baltas lubas, išgirdau pypsint visokius aparatus, ir pajutau ant savo odos pilną prikabintų laidelių.Kiek pasimisčiau ir apžvelgiau savo palatą – nieko neįprasto, tik Juanchas lyg ir miegojo pasirėmes galva į mano lovą. Dar kiek pasimuisčiau ir Juanas pramerkė akis.
-Cande, prabudai-jis priėjo prie manęs-Dieve, kaip gerai, kad prabudai.
-Kokia šiandien diena? – jaučiausi sumišusi
--Trečiadienis
-Aaaak – atsidusau – Tai reiškia, kad miegojau tik apie 12 valandų
-Taip, teisingai.
-Kas man atsitiko, Juani?
-Net nežinau ar reiktų pasakoti...
Nužvelgiau jį savo „durnuoju“ žvilgsniu.
-Matai... Tada kai mes su Pablu, tau pasakėme kas įvyko su Piteriu, tau pasivaideno, jog skamba telefonas tavo, tu jį pasiėmei, ir pradėjai kalbėti, buvai susinervinusi, padėjusi telefoną kažką sumurmėjai ir nualpai. Mes mėginome tave atgaivinti bet nepavyko... Iškvietėme greitają, tiksliau aš iškviečiau...
-Kaip? Kur Pablas?
-Can, tu nualpai ne Pablas, kodėl jis tau taip rūpi...
-Juanai,kur Pablas??
-Nemanau, kad...
-Man nesvarbu ką tu manai! Tiesiog pasakyk tiesą, juk jis išėjo taip? Jis grįžo atgal į savo sušiktą barą, taip?- rėkavau ir iškart pradėjau verkti.
-Cande, nurimk – Juanchas mane apkabino kaip tik galėjo – Nemanau, kad buvo gera idėja su juo cackintis, jis nepasikeis...
-Bet aš tikėjau – jau nurimusi verkiau
-Na, aišku viskas įmanoma – jis nušluostė vieną ašarą nuo mano žando- Galima jį įtaisyti į alchogolikų reabilitacijos centrą.
-Jis nesutiks... – stengiausi aprimti
-Gerai, veliau geriau apie jį pakalbėsime, tau reikia nurimti...
-Kada mane paleis? Ir iš vis, kas man?
-Ooooo pagaliau Candela susirūpinos savimi – jis nusišypsojo, aš taip pat.-Ištyrė tave kkol miegojai, nė neįsivaizduoja kas tau... Kai pabusi, sakė dar padarys porą tyrimų, ir jei nieko neras – paleis.
-Die...Juan, ar tu čia vienas?
-Aišku ne. Pranešiau Colo, ji iškart su Hermanu atvyko, dabar jie kavos perka, ir dar Eugenia, koridoriui... Kažkodėl net neįžengė į tavo palatą...
-O dieve, gausiu aš nuo Jul... Colo. – nusijuokiau – Pala, Eugenia? Suarez?
-Na, taip...
-Dieve, ji teisi... Be jos seansų man niekaip...
-Matos- nusijuokė Juanchas
-Ak, atleisk Juani, kad taip baisiai elgiausi... Prišnekėjau visokių baisių niekalų, ir vakar ir katik, tu per daug visko prisiklausai nuo manęs... Tikrai atleisk man, aš nenoriu būti tokia, bet negaliu...
-Viskas gerai,Can. Nesigraužk. Aš tave labai myliu, ir visada būsiu tavo d...draugas – jis kalbėjo kažkaip sunkiai
-Ir aš labai tave myliu, Juaniii- nusišypsojau – Kaip gerai, kad grįžai...
-Taigi...
-Its not over – prisiminiau senus gerus laikus
-Taigi, kaip sako Colo Its not over
Abu nusišypsojome.

Įdomus toks.
Net nesitikėjau, kad ligoninėj atsidurs, akimirką pagalvojau "Ką aš praleidau?"
Šiaip patiko, bet kaip ex ligonė galėjai ką ilgesnio parašyt