Just stay with me

Mano irgi pirma minits buvo 'reikia eit perskaityt aną dalį, nes turbūt neskaičiau'. Netikėtai viskas taip. Nu bet tikrai galėjau ilgesnį parašyt... Nors geriau nei nieko.

;DDDDD
Ačiū amores

Nominuotas ff garbėje ;DD

Aš irgi nuėjau pasižiūrėt apie ką buvo ankstesnė dalis
O šiaip tai nustebinai, įdomu ;D

Misčiaaaaaaau, aš pyksiu
Kokio čia trumpumo komentaras,ką?

Dar vienas trumpiakas, bet džiaukitės ka iš vis įdedu, be to nenoriu visko sukišt į vieną tęsinį...

17 dalis

Tą pačią dieną turėjau išverti pora skaudžių tyrimų. Gydytojas, aišku nieko nerado, taigi aš buvau visiškai sveika ir tuojau pat paleista namo.
Bet, aišku, aš važiavau ne namo.Ne.Eugenia greitai pasikalbėjo su mano draugais ir įtikino juos, kad man skubiai reikia psichologijos seanso. Jie nenorėjo, kad vykčiau, bet aš panorėjau ir nuvykau. Tą kart, psichologijos seansu tai galima buvo pavadinti. Iš dalies,taip... Mes pakalbėjome, pavalgėme, išgėrėme kavos ir vėl pakalbėjome. Tą naktį likau miegoti eugenios namuose.
Kai ketvirtadienį grįžau namo, laukė ilgas tardymas iš tardytojos Julietos, Hermanas vos te prisidėjo. Po ilgo bei varginančio pokalbio su jais, pagriebiau telefoną ir surinkau Pablo numerį, atsiliepė prisnūdęs balsas:
-Alio?
-Pablai... Turime tuojau pat susitikti.
-Cande?Ne... Negalime...Ir iš vis...Negalime matytis
-Ak, Martinezai, tai tu tiesiog pūni savo tam bare... Atvažiuosiu tuoj.
-Caa-pyp pyp pyp, padėjau ragelį.
Nieko nepagalvojusi vėl išėjau pro duris, gaudydama nustebusius Hermano ir Julietos žvilgsnius. Netrukus, jau privažiavau Pablo mylimąjį barą.
Pablas sedėjo taip pat kaip ir tada...Tada...Visai neseniai.
-Sveikas Martinezai - tariau prisėdusi prie jo, šį kart jo reakcija buvo kitokia, jis vos nenukrito nuo kedės mane pamatęs.
-Nesitikėjau, kad ateisi... Ir dar taip greit - paaiškino
-Geras pasisveikinimas - šyptelėjau, norėjau beveik nekreipti dėmesio į jo šnekas
-Cande, tau nereikėjo čia ateiti...
-Reikėjo, reikia tave sutverkyti, kadangi ryt eini su manim į poezijos vakarą, pamiršai?
-Candela... - jis pasistengė nusijuoki - Negi tikrai manai, kad aš ten eisiu?
-Taip, o kodėl gi ne?
-Negaliu Can.Pažiūrėk kaip aš atrodau, be to ten siūlys visokiausių gėrimų, jei pasiduosiu pagundai padarysiu tau didžiulę gėdą, nepagalvojai?
-Viskas bus gerai Pabli. Man nerūpi, tu eisi ir taškas.
-Neeisiu, nenoriu.
-Pablai, nesielk kaip vaikas.
-Cande, tu iš vis neturėtum čia būti, tau per daug pavojinga su manimi matytis...
-Pavojinga? Ką čia paistai?
-Tiesa,Can. Aš esu tiesiog alchogolikas, ir tikrai esu pavojingas, kai prisigeriu.
-Pablitai, kai prisigeri tu net ant kojų nepastovi, ką jau kalbėti, kad tu pavojingas...
-Can,aš...
-Tu tik mėgini kažką suvelt, turbūt nori likti visą savo gyvenimą alchogoliku ir turbūt tau net labai gera taip gyvent. Dieve, aš tikra kvailė... Tikėjausi tau padėt, tikėjausi,jog tau reikia mano pagalbos, galvojau tu pasirįžęs, bet ne... Pasirodo, čia sėdi dar labiau pasikeitęs Martinezas nei aš maniau, čia jau nebe tas...
-Candela, tu viską ne taip supratai, tikrai...
-Baik,Pablai, nereikia čia dramų, kurias jau abu keliam.
-Ne, aš rimtai. Tu teisi, aš bailys.Bet sutiksiu su viskuo, gali mane ir į rebilitacijos centrą uždaryti, tik prašau, nepalik manęs, ir taip esu čia vienas... Atleisk.
-Džiaugiuosi, kad pripažįsti tiesą - šį kart aš jį apkabinau
-Atleisk - dar kart sušnibžėjo jis
Vėliau dar kiek pasikalbėjome, ir aš nusprendžiau eiti. Grįžusi namo, taip pat puoliau prie telefono, paskambinau Juanchui.
-Aaaaaalio?
-Hey, Juanchi - kalbėjau linksmai
-O Cande, girdėjau, kad ši naktelė tau gera buvo - juokavo jis
-Taip, taip laaaaaabai. Juani, ar domiesi poezija?
Kitame laido gale jis suprunkštė:
-O ar turėčiau?
-Na,gal...
-O pasirodo, tu domiesi.
-Na, nelabai. Tiesiog Eugenia mane privertė ryt eiti į poezijos vakarą, ir galvojau, gal tu man palaikytum kompaniją bei padėtum...
-Padėčiau?Kaip?
-Na...Matai... Eis ir Pablas, o Eugė to nežino, na apie Eugę nežino ir Pablas, taigi...
-O, atrodo, kažkas mėgina gražinti senus laikus.
-Taip, bet tik jiems... Man ne.
-Can,aš.
-Žinau, ne tą norėjai pasakyt, nesirūpink, pripratus... Na, tai kaip? Padėsi?
-O ar turiu teisę atsisakyti? - nusijuokė jis
-Manau, kad ne. Čia mano atsiprašymas už vakar.
-O, geruolė tu pasidarei, pridėdama man padejėjo darbą.
-Na?
-Aišku,aišku. Susitiksime ryt.
-Aaaaaaai, myliu tave Juanchi, bučkis
-Bučkis,Can.

Toks tesinys, kai norisi kito. Būna tokių tesinių, lyg įžangų į kitus. taigi laukiu kito.

lb išsamus komentaras, o dėl kito taio nžnaaaaaau
Gal kitą savaitėlę

Visapusiškai pritariu Bubblei ;D
Šiaip toks nieko. Norėjosi kažko daugiau, bet ok

Nu toks biški be veiksmo, bet dabar aš LABAI laukiu kito, nes žinau, kad ten kažkas vyks

;DD laukit, gal ryt sulauksit ;DD

Tęsinys ;DD Bet čia tik pusė veiksmo, kitam turbūt bus daugiau

Šį vakarą vėl buvo ta diena, kai negalėjau patikėti jog veidrodžio atspindyje matausi aš. Atrodžiau keistai. Pagal Colo standartus "nerealiai nerealutėliai gražiai", pagal Hermano "visai ok", o sau atrodžiau būtent keistai. Kadangi iš ties atrodžiau gražiai, atrodžiau kaip tada per visus CA vakarėlius...
-Cande, kada jau išeisi? - pasigirdo Hermano balsas ir trenksmas į vonios duris
-Nu,Canduu, Juanchas jau dešimt kartu pypsino, jis jau seniai tavęs laukia apačioj...
-Išeinu - tariau. Dar kartą pažvelgiau į savo atspindį ir atrakinau vonios duris.
Per porą minučių spėjau išeiti iš namų, net nekreipdama dėmesio į Colo morališkus atsisveikinimus. Laiptinėje pajutau, jog man šalta, juk buvau tik su lengvute suknele nedengenčia pečių, bet to nesureikšminau... Greitai atsidūriau apačioje ir įsėdau į Juano mašiną.
-Sveikas - šyptelėjau
-Sveika,Can. TU atrodai tiesiog nuostabiai - jis plačiai nusišypsojo
-Ačiū. Ką gi, dabar važiuojame pas Pablą...
-Taip. Pradėsime mūsų šoooou - nusijuokė.
-Taigi.
Jaučiausi kiek keistai, gal ir kiek kvailokai.
Neilgai trukus mes privažiavome Pablo rajoną. Tai buvo bienas baisiausių Buenos Airių rajonų, sustojome prie eilės daugiabučių ir aš išlipau:
-Nebijok, greit surasiu.
Ir iš ties, Pablo namą suradau greitai. Laiptinėje lipau kuo atsargiau ir lėčiau bei stengiausi prie nieko nesiliesti, nors tai buvo sunkus uždavinys.
Šeip ne taip dasigavau iki tinkamo numerio ketvirtame aukšte, man nespėjus paskabinti durys atsivėrė:
-Sveika - Pablas atrodė beveik kaip džentelmenas, tik akys buvo kiek išsprogusios, turbūt visą dieną nevartojo alchogolio.
-Sveikas, gal greičiau eime... - jaučiausi kvailai
-Taip,taip žinoma - jis linktelėjo
Bet jo durų spynos užrakinimas truko penkias minutes, taigi neišėjome greitai. Vis dėl to, po dešimties minučių jau stovėjome prie Juano automobilio, aš įlipau.
-Pablai,Juanchas mano palyda - nusijuokiau, kai Pablas įsėdo į galinę sėdynę.
-A,galvojau jog aš tavo palyda....-Pablas neatrodė laimingas
-Sveikas - pusiau draugiškai pusiau nedraugiškai tarė Juanchas
-Sveikas - be emocijų tarė Pablas
-Nesijaudink Pablai, tu turėsi palyda - nusijuokiau.
Pažvelgiau į Juanchą, o jis į mane vėl pasijutau kaip tada...Atrodo visai neseniai. Kai dar mokėmės mokykloje ir taip pat darydavome kažką slapto kartu. Slpatus vakarėlius, slaptus pasimatymus, jų dalyviams nežinant kas dėsis ir to nenumanant, pasijaučiau kaip tada... Kaip prieš septynis mėnesius... Pajutau jog noriu verkti, ir iš ties... Viena ašara nuriedėjo mano skruostu, bet aš ją tuoj pat nusibraukiau, nenorėjau gadinti niekam vakaro. Bet Juanchas ją pastebėjo, tai supratau, kai jis man nusišluosčius žandą pažiūrėjo į mane susirūpinusiu žvilgsniu. Mes mokėjome kalbėti žvilgsniais, todėl žvilgsniu jo paprašiau nieko nesakyti ir neklausinėti. Jis nusisuko... Tą vienintelę akimirką pasijaučiau tikrai keistai.
Neilgai trukus slegiami tylos mes atvažiavome. Privažiavome didingą Buenos Airių pastatą - meno galeriją. Išlipome iš mašinos ir įėjome vidun. Ten iškart pastebėjau į mus nugarą sėdinčia Eugenią. Salė buvo didžiolė, Eugė sedėjo priekyje, bet aš ją vistiek puikai pastebėjau. Be kalbų mes nuėjome tenai, linktelėjau Juanchui ir jis pasistengė pribėgo prie Eugės, o tuo tarpu aš užkalbinėjau dantį Pablui.
-Na... TUrėtų būti geras vakaras - nusišypsojau
-Taigi. Manau ir bus - Pablas laimei žiūrėjo į mane
-Stenkis negerti - susijuokiau ir atsistojau taip, jog Pablui tektu atsistoti nugara į Eugę, kadangi jau buvome prie mūsų staliuko.
-Pasistengsiu - jis tai pasakė vos gridimai.
Tada ir buvo ta akimirka. Aš atsisėdau. Pablas pasisuko sėstis ir tai įvyko. Jų žvilgsniai susitikio. Pablas turbūt patyrė šoką, kadangi labai lėtai atsisėdo.
-Pablai... - vos girdimai ištarė Eugė
Tada ji pasuko savo žvilgsnį į mane:
-Manau jūs turite labai daug apie ką pasikalbėti, taigi mes su Juanu laisvai galime susirasti kitą staliuką...
-Nenene, tikrai nebūtina. Kaip tik labai noriu, kad čia liktumėt, ir, kad tu, Cande, man paaiškintum kas čia dedasi...
-Nereikia,Can. Ir aš kalbėti moku - prabilo Pablas, tada atsisuko į Eugenią - Candela mane čia pakvietė, aš nežinojau, jog čia sutiksiu tave Eugenia...
-Ak, tikrai? Malonu Candela, ko iš tavęs susilaukiau - jau tikėjausi ilgo moralo ar isterijos, bet Eugė tik iš rankis išsitraukė veidrodėlį - Galėjai bent pasakyti... Juk nesunku?
-Na,ne... - jaučiausi iš dalies kvailai.
-Gal išgersite? - staiga prie mūsų prisistatė padavėjas.
-Žinoma - Eugė nusišypsojo ir paėmė sau taurę, mes su Juanchu pasekėme jos pavyzdžiu.
-Aš negersiu - burbtelėjo Pablas.
padavėjas linktelėjo ir nuėjo.
-Nejaugi? Kaip čia dabar, Martinezas negeria? Anksčiau kliaubdavai ir ne po gramą...
-Viskas buvo anksčiau, laikai keičiasi, bei žmonės keičiasi, Suarez.
Jis kalbėjo šaltai, o ji ironiškai, ir aš žinojau, jog jie abu nenorėjo taip kalbėti.
Tada jų šneką pertraukė vedėjas, kuris paskelbė, jog vakaras prasidėjo.
Buvo įvairiausių eilėrasčių, bet vis dėl to, man įsiminė tik vienas:

Jauti tu skausmą,
Liūdesį širdy.
Manęs tu lauki,
Ieškai - nerandi.

Bandai užpildyt,
Tą tuštumą širdy.
Manęs vis ieškai,
Bet niekur nerandi.

Nori pradingti,
Išskrist toli,toli.
Ten kur mane rasi,
Pasaulio pakrašty.

Bet dingt tu negali,
Esi gilioj duobėj.
Ir lauki kol ateisiu,
Padėt tau išsikapstyt.

Tu lauki dieną,naktį
Geidi tu tik manęs.
Bet aš nepasirodau,
Ir neišgelbėju tavęs.

Skausmo slegentis esi,
Gyventi nebenori.
Ir nebelauki jau manęs,
Grimzdi į savo duobę.

Tu pasiduodi!
Paskesti savoj duobėj.
O aš juk tik norėjau,
Gyvent tave išmokyt.



Jis puikiai nusakė viską ką jaučiau, ir dar puikiau nusakė, kas manęs laukia...Turbūt.O gal ne


p.s. eilėraštis neidealus, kadangi ji kūriau aš

Koks gražus eilėraštis, kai skaičiau ir nepamačiau to tavo p.s., tai nebūčiau pasakius, kad kūrei tu. Šaunuolė
O ir tęsimys patiko. Įdomu, kas bus kitoj daly ;D

Patiko.
Buvau neperskaičius p.s., tai pagalvojau, kur ji rado tokį eilėraštį, o pasirodo pati kūrei, ŠAUNUOLĖ gražus toks
Tęsinys irgi patiko, tai laukiu sekančio ;D

Blemba apie tęsinį jokių komentarų, wtf?
Ką man db tik eilėrasčius rašyt?
Bleee aš supyksiu

Kaip tai nieko? Gi sakiau, kad tęsinys patiko
Ir tavo eilėraštis čia kaltas, jis per daug sužavėjo XD

Nu patiko, bet mažai čia xD
Ok neberašysiu eilėrasčių.

Nu aš pasistengsiu pasakyt ką nors apie visą tesinį.;D
Kažkodėl labai gerai įsivazdavau Pablo namą. Ir per jį einančią Candę. Žiauru. Nuk nežinau ką tuo norėjau pasakyt, bet nesvarbu.;D
Toliau... Aj, Pablo ir Eugės susitikimas. Taip gražu pradžioj buvo, o tada veidrodėlį išsitraukė.;D biški keistasi ten buvo.
Na ir aišku eilėraštis. Jau galvojau klausiu ar tu jį sukūrei. Labai nmuostabus.

Ačiūūūūūūū

Matai, aš pakomentavau visą, taigi rašysi ir toliau eilėraščius.;D

BUtinai

Šį kart be eilėraščio ;DDD

Poetai baigė savo, vedėjas kažką suvebleno, duodamas užuominas, jog jau galim daryti ką tik norim.
-Manau, jūs turit apie ką pasikalbėt,mes su Juanu, eisim... - mėginau kažką suvelt.
-Ne,Cande,prašau!- vos ne užklykė Eugė
-Taip,Eu. Jūs viską ramiai išsiaiškinsit, o mes...Pakalbėsim su tuo poetu - nusitaikiau akimis į vieną ir greitai atsistojusi nusitempiau Juaną prie to poeto.
-Labas vakaras, man įpatingai patiko jūsų kūrinys - nusišypsojau jam
-A, taip. Kuris? - jis kalbėjo abėjingai
-Na, o jūs daug jų parašėte? - nusijuokiau
-Apie 200- ramiausiai tarė.
-Na...Tas kurį šiandien skaitėte.
-Šiandien aš nieko neskaičiau, meilute. Aš verslininikas, ne poetas - vyriškis nuėjo
-O... Atrodo užsitraukei garsaus Bs As verslininko nemalonę - pasišaipė Juanchas
-Tu kaip visad - pasipiktinau.
-Eime, geriau. Ten laisvas staliukas yra, pasedėsim, išgersim... - pasiūlė Juanas
-Gerai.
Nuėjome iki laisvojo staliuko, atsisėdome. Tuoj pat prisistatė barmenas ir kaip mat mum įteikė po šampano taurę. Tylomis stebėjome Pablą ir Eugę. Jie,atrodo, visai ramiai sedėjo.
-Manai jie susitaikys? - po ilgos tylos paklausė Juanas
-Nežinau... Neįsivaizduoju...Turbūt... - pati neapsisprendžiau.
-Žinai,Cande... - nujaučiau, kad jis nori kažką pasakyti.
-Taip? - atsisukau į jį ir šyptelėjau.
-Tu atrodai geriau, pastarosiomis dienomis tau sekasi išgyventi daug geriau ir...
-Tai tik Eugės dėka - nusišypsojau - Na ir tavo.
-Cande, tu labai man brangi.
-Taip ir tu man.
-Ne, ne taip supranti...
-O kaip turėčiau suprasti? - staiga šypsena dingo iš mano veido
-Supranti... Tada kai išvažiavau, aš visų jūsų labai pasiilgau. Ypač tavęs. Kai grįžau ir pamačiau tave ir... Ir tu tada tokia buvai... Dieve ko ne, miriau iš skausmo matydamas tave tokią prislėgtą. Ir viskas... Taip staiga, tiesiog suvokiau, jog be tavęs mano gyvenimas būtų niekas. Suvokiau, jog visada, ir dar dabar tu man labai daug reiški. Suvokiau, kad tave myliu.
-Taip, ir aš tave myliu - mėginau nepriimti to, kaip galėjo pasirodyti, ir kaip turėjo pasirodyti.
-Ne,Cande. Aš rimtai tave myliu. Ir todėl, noriu tau padėti. Noriu padėti tau išbristi iš šitos duobės, nebenoriu nei sekundės matyti kaip tu kenti. Noriu,kad būtum laiminga. Ir jei tu nori, galiu tau padėti.
Atsistojau.
-Kaip tu galėjai taip pasakyti? - stengiausi tramdyti ašaras - Juk tu vis dėl to mano draugas, ir dar sakai mane mylįs... Gilioj duobėj? Taip vadini Augustiną? Laiminga? Ar tu bent žinai, ką reiškia taip jaustis kaip aš? Man pagerėjo? Tu galvoji, taip tikrai? Galvoji, jei išmokau užsidėd kaukę, tai aš laimingesnė? - jau nebesitvardžiau ir verkiau.
Jis stovėjo apšalęs. Nieko netarusi išbėgau iš to pastato.
Bėgau,bėgau,bėgau. Bėgau kur nors, ten kur galėčiau viską baigti. Jau pakankamai pagyvenau be Augustino, užteks.Nebegaliu...
Bėgau, kol atsitrenkiau į kažką, norėjau toliau bėgti, bet tas kažkas mane sulaikė.
-Can...dela... - ištarė, kažkur tikrai girdėtas balsas
-Atsiprašau, leisikit man bėgti toliau - kūkčiojau
-Ne... Tai tikrai tu... - jis pakėlė mano galvą savo ranka, mačiau jį, bet neatpažinau.
-Taip...Ta mergina iš Casi Angeles, atleisk, vaikine, bet autografų nedalinu.
-Cande, nejaugi neatpažįsti manęs.
-O turėčiau? -vos ne vos ištariau
-Can, juk tai aš, Luchas. Chiquititas sin fin, prisimeni?
-Luuu...Lu...Luu-ch-aaai-aai - mikčiojau - Negali būti - apkabinau jį - Nekokios aplinkybės susitikti. - apsižvalgiau, mes buvome kažkokiame parke
-Taip. Gal eime, netoli mano mašina pastatyta, nuvažiuosim į kokį ramų kampelį ir viską ten man papasakosi - pasiūlė jis
-Gerai, verdan senos draugystės. Gerai, kad tai tu- pamėginau išspausti šypseną

Kiek netikėtumų ;D
Šiaip aš anksčiau numaniau, kad tas Juanas ją myli, bet dabar to vistiek kažkaip nesitikėjau
Ir šiaip Luchaaas Man patinka, kad jis čia atsirado ir šiaip man patinka, ką čia patinka, aš myliu šį ff

Man patiko.
Naujoj dalį, po naują veikėją.
Man patinka!
O šiaip neturiu ką pridurt xDD

;DD
Oj džiaukis kol gali, dėl Lucho ;DD