Sutaupyta šypsena

Iškart galiu pasakyt - pirma dalis bus tokia, iš kurios apsoliučiai nieko nesuprasit. Ir šiaip aš nežinau tiksliai ką toliau rašysiu, bet jūs mane privertėt įdėt pradžią. Dėl pavadinimo labai ilgai galvojau... Jei ką jis dar gali keistis. na žodžiu - imkit ir skaitykit.


1 skyrius

Įkvėpiau gryno oro. Tikrai, jis čia buvo išties grynesnis nei ten, apačioje. Bet vistiek jautėsi ta mašinų išmetamųjų dujų smarvė. Negalėjau jos pakęsti! Kas išvis mums, tokiems menkiems padarėliams – žmonėms, leidžia teršti gamtą?! Juk ji sukūrė mus, o ne mes ją.
Dar kartą pažvelgiau į nuotrauką. Nuo pliaupiančio lietaus, kuris pastaruoju metu beveik nesiliauja, ji permirko. Bet aš vistiek įžiūrėjau tą šlyvintį, iki skausmo artimą veidą. Na taip, toje nuotraukoje buvau ir aš, netgi sakyčiau išėjusi visai neblogai, tačiau švytėjo kitas žmogus, ne aš.
Tai buvo jis. Jis vienintelis, kuris man šitame pasaulyje spindėjo, kuris vienintelis skleidė tokią begalinę šviesą. Bet dabar jis taip nebespindi, nebespindi niekas, todėl gyvenims dabar visiškai tuščias ir tamsus.
Ir kam? Kam gyventi toje tamsoje, jei, rodos, blogiau niekada jau nebebus. Tai siaubinga. Pirmą kart gyvenime jaučiau tokį begalinį sunkumą viduje, su kuriuo tiesiog negalėjau gyventi daugiau nei akimirką.
Aš bandžiau. Juk net mėnesį bandžiau ieškoti sprendimo, ieškoti kažko kas spindėtų, ieškoti gyvenime pagrindo ir judėti į priekį. Bet veltui. Mano pastangos buvo tokios beviltiškos, kad skausmas net dar padidėjo. Nemaniau, kad yra dar daugiau skausmo šiame pasaulyje, bet buvo. O dabar nebėra. Nes visą, visą pasaulio skausmą pasisavinau aš. Lyg kempinė sugėriau į save ne tik savąjį, bet ir svetimą skausmą. Nenorėjau to, bet taip jau nutiko. Tiek skausmo nepakeltų niekas – nei ledo luitas, nei stipriausia uola, nei pats galingiausias žmogus. O tuo labiau to negalėjau pakelti aš.
Stoviu ant mokyklos stogo ir vis žvelgiu į tą paskutinę nuotrauką išlikusią man, į paskutinį prisiminimą išlikusį man apie jį. Turbūt taip dar labiau save skaudinau. Bet jau ir taip padariau daug – daugybę nuotraukų, laiškų, pliušinių žaisliukų... sudeginau. Ir turėjau teisę pasilikti bent vieną vienintelį prisiminimą. Nes be jo nebūčiau galėjusi ištverti net tą mėnesį.
Pirmą kart gyvenime jaučiu oro slėgį. Tokį stiprų stiprų, kad rodos tuoj parkrisiu ant žemės. Bet didžiausais slėgimas buvo iš vidaus. Slėgė skausmas, žudantis skausmas.
Dar kartą įkvėpiau to gaivaus oro, jo gūsis pūstelėjo į mane vėl atnešdamas visus skaudžius prisiminimus. Jie perdėgo pro mane per akimirką, lyg nežymus šešėlis.
Viskas.
Galas.
Galas mano skausmui.
Pasileidau skristi kartu su vėju...


__________________________________________________________________________________________________________

Nominuotas ff garbėj ;D

Suintrigavo.
Kažkuo Twilight'ą primena
Laukiu daugiau.

Tikrai twiligtiška ;D
Ir man paatiko.
DAR

Taip ir maniau, kad primins. ta knyga tokią didelę itaką man padarė. jaučiu visas ff bus toks.
Ačiū.

Tai labai gerai ;D

Kaip man patiko
Tikrai intriguoja ir man labai smalsu sužinoti, kas ta ji ir kas tas jis.
Ir dar pasakysiu, kad ff pavadinimas labai gražus. Toks nekasdieniškas sakykim (neradau tinkamesnio žodžio apibūdint)
Nu ir daaar pasakysiu, kad man patinka tavo rašymo stilius. Labai. Toks įsigilinantis į mintis, kurias tu moki labai gražiai aprašyt.
Aš jau numanau, kad ši istorija man labai patiks, todėl laukiu dar
Beje, sveikinu pradėjus naują istoriją

Koks ilgas komentaras. Jėj!
Ačiū tau.
Nekasdieniškas. Įdomiai nuskambėjo taip labai.
Aš dar net nesugalvojau - žmonės bus įžymūs ar ne. ta prasme kokius aktorių vardus imsiu ar ne. Reiks pagalvot...

Nieko nesupratau
Veiksmo tai visiškas nulis. Vien miegas ir jokio judesiuko ;D
O šiaip, įdomu kas bus toliau.

Jo, aš pastebėjau, kad veiksmo visiškai jokio. Ir maniau, kad nieko nesuprasit. Jačučiu visas ff toks bus.
Aš sakau, kažkoks kvailas jis. Jaučiu neberašysiu išvis, nervas mane ima.

Man patiko ;D
DAR
p.s. be laiko db aš ;DD

Be laiko. Juokingai nuskambėjo.

Ačiū.

Iš tikrųjų veiksmo nelabai buvo, bet kai skaičiau jo visiškai ir nereikėjo kažkaip
Šiaip man įdomu kaip viskas bus toliau, nes vis dar neaiškūs veikėjai, dėl ko tas jos skausmas ir t.t. Bet šiaip man patiko irgi.
Taigi, laukiu daugiau

Supykau ant savęs taip, kad sakiau jei parašysiu trečią dalį ir ji vėl bus nesamoninga ir nesuprantama, aš neberašysiu. Tai vat - dabar jūs pasakysit ar ji normali.

3 skyrius

Kai kitą kartą prabudau jau buvau nepririšta prie nieko, gulėjau kitoje, jau normalioje palatoje.
Atsisėdau lovoje ir pamačiau mamą. Gerai, dabar reiks viską išsiaiškint.
-Mama, ar gali dabar su manimi pasikalbėt ir viską man paaiškinti?
-Na, jei nori ir jau gali to klausytis.
-Tikrai galiu, mama ir labai prašau viską viską man papasakoti, nes dabar aš nieko nesuprantu.
-Gerai.
Mama buvo pernelyg rimta, matėsi nenorėjo apie tai kalbėti, bet ji privalėjo.
-Tu nušokai nuo mokyklos stogo. Nežinau kodėl, šito nieks nežino. Tiesa sakant aš visiškai nesuprantu, kodėl tu nuo jo šokai! Na nesvarbu, apie tai vėliau. Tave praeiviai rado gulinčią ant žemės. Visi manė, kad tu jau mirusi, todėl net greitosios pagalbos neskubėjo iškviesti!
Mama kalbėjo emocingai, bet neverkė. Gal tiksliau nebeverkė. Mačiau, koks visas jos veidas ištinęs nuo daugybės verkimo dienų.
-Na, bet kai pagaliau atvyko greitoji paaiškėjo, kad tu dar gyva. Bet kurią akimirką gali mirti, bet dar gyva. Tai man suteikė didžiulę viltį ir dabar matau, neveltui.
Inesa, tu komoje išbuvai devynis mėnesius.
-Devynis mėnesius!
Išsižiojau iš nuostabos. Dabar jau aišku, kodėl visi taip stebėjosi.
-Ir tai, kad tu atsikėlei yra tikras stebuklas! Tai tiesiog neįtikėtina. Beveik visi buvo praradę viltį, kad tu išgyvensi...
Mama nutilo. Manau net ir ji buv praradusi viltį, bet dabar nenorėjo to pripažinti.
-Bet tu juk tokia stipri, nepasiduodi, neveltui mano mergaitė.
-Bet aš net nenorėjau kovoti su mirtimi.
Mama nusikvatojo.
-Na jei būtum norjus, turbūt išvis nieko nebūtų nutikę. Tu stipri iš prigimties, net nenorėdama to.
Pažvelgiau pro langą ir norėjau užsisvajoti, bet pastebėjau, kad gamta čia visiškai nepanaši į Lietuvos. Dar prisiminiau vokiškai kalbantį daktarą.
-Mama, kur mes?
-Austrijoj.
-Austrijoj? Ką mes čia veikiam?
-Na bandėme gydytis Lietuvoje, bet ten žinai juk nelabai kaip... Be to tavo tėtis juk gyvena čia. O dar... pamaniau jei tu prabusi, tau bes geriau nematyti tų vietų, kurios tave skaudina.
-Na bet dabar vistiek turėsim grįžt į Lietuvą.
-Kodėl? Ne, mes negrįšime ten. Gyvensime su tavo tėvu, visi kaip šerima. Tau labai patiks. Juk visada mėgai kalnus, gamtą. Tau čia tikrai, labai patiks.
Iš nuostabos nebegalėjau pratarti nei žodžio. Naujas gyvenimas... Austijoje. Galbūt ir gerai. Gal pavyks pamiršti praeitį, pamiršti tai kas mane taip skaudino. Bet čia? Ne, negaliu tuo patikėti. Man patikdavo čia ilsėtis, bet nesuprasdavau, kaip tėtis gali čia gyventi. O dabar čia gyvensiu ir aš. Na, bentjau vėl turėiu mamą ir tėtį kartu.
-Mieloji... O kodėl tu norėjai nusižudyti?
Paklausė ji labai labai tyliai.
-Atleisk, mama. Tai dėl vaikino. Jaučiuosi kalta, nes niekuomet tau apie jį neminėjau. Bet aš su juo buvau jau du metus. Ir jis mane išdavė su kita.
Mama priėjo prie manęs ir stipriai apkabino. Kartais ji būdavo išties nebloga moteriškė.
-Mažyle, žinau, kad pirmos meilės netekimas skaudina, bet dėl to žudytis neverta.
-Mama, tai buvo daugiau nei paprasta pirmoji draugystė, aš jį išties mylėjau, o jis mylėjo tą kitą, tai mane labiausiai ir skaudina.
-Nusiramink, dabar tu viską pamirši ir viskas bus daug geriau.
-Mama, bet į beprotnamį manęs neuždarysit?

Man patiko, viską supratau
Įdomiai čia rutuliojasi viskas.
Prajuokino paskutinis sakinys
Laukiu daugiau.

Va čia tai geras.
Ko jau ko, bet kad ji buvo komoj ir DAR devynis mėnesius, tai tikrai nesitikėjau.
Nustebinai.
O ar šita dalis normali, tai gali net neabejoti. Ji puiki, todėl aš lauksiu kitos dalies

Va čia tai geeeeeeras
Tikrai nerealus tęsinys.
Nesitikėjau nieko kas čia buvo parašyta
Ir noriu daaaaaarrrr

Kaip man patinka, kad jūs nieko nesitikėjot.
Ačiū.

Na jei jau tai neatrodys ilga, tuomet tikrai nebežinau...

4 skyrius

Mamos atsakymas buvo neigiamas, tačiau jį numykė patyliukais, nenoromis. Aš kiek sunerimau dėl to.
Dar kelias dienas praleidau ligoninėje. Tačiau nebesiginčijau. Jei aš būčiau gydytojas ir po devynių mėnesių kažkas atsikeltų iš komos, tikrai neleisčiau jam ramiai išeiti tą pačią akimirką.
Įdomu, kokius įvykius praleidau. Turbūt Kalėdas, Naujuosius... Galbūt gimtadienį. Tiksliai nepamenu, kada mėginau žudytis ir skaičiuoti koks mėnesis dabar man sekėsi prastokai.
-Na, mieloji, pasiruošusi vykti iš čia?
-A, jau? Aha, gerai.
Atsistojau kaip lavonė iš lovos.
-Ar jai tikrai viskas gerai?
Paklausė mano tėtis daktaro. Taip, neatrodau pačios geriausios būklės. Turbūt aš jau niekada nebeatrodysiu normali. O kaip aš galiu būti normali, kai mane taip įskaudino, kai aš norėjau nusižudyt, bet kažkodėl, dėl kažkokio velnio prakeiksmo man nepavyko! Dabar visi mane laikys fombe nes galbūtpamažu ir virstu į tokią. Bet aš negaliu kitaip ir aš nesistengsiu vaidinti laiminogos, nes ne, aš nesu laiminga. Nesišypsosiu žmonėms vien tam, kad jiem įtikčiau. Na jau ne, tai ne aš. Galite pamiršti mano šypseną visi, visi.
Šiaip ne taip gydytojas išleido mane iš tos ligoninės. Įsėdau į mašiną. Taip, žinoma, mano tėvo. Jis buvo verslininkas ar kažkas panašaus. Lietuvoje jam nekaip sekėsi... Na kur jau čia nekaip – jei jis būtų pasilikęs tikriausiai dabar jau būtume žemai, žemai dugne, jie būtų alckoholikai, kuris nors jau turbūt būtų žiemą miręs nuo šalčio, o aš gyvenčiau vaikų namuose. Gal ir būtų geriau. Tuomet nebūčiau susipažinusi su Rimgaudu, nebūčiau jo įsimylėjus ir...
-Mieloji, gerai jautiesi? Mes jau nupirkome tokį gražų namelį kuriame dabar visi laimingai gyvensime.
-Taip, taip, gerai.
Tariau žvengdama pro langą. Nuostabūs vaizdai. Mmmm, kalnai... Myliu juos tiesiog labai labai. Ir jei tai būtų kitas laikas, jei visaks būtų kitaip aš būčiau pati laimingiausia, kad gyvensiu čia, negalėčiau nusedėti vietoje iš laimės, klausinėčiau visko mamos... Bet dėje, dabar negaliu apie tai galvoti. Nebegaliu galvoti apie nieką.
Važiavome gana ilgai, kol pagaliau aš išgirda, kaip variklis nutyla.
-Na štai mes ir čia...
Tyliai pasakė mama. Aš išlipau iš automobilio.
Oho.
Ištiesų nuostabesnio vaizdo aš dar niekada neregėjau savo akyse. Miestas pastatytas lyg iš lego kaladėlių – daug mžyčių, beveik vienodų namukų. Jis stovi visiškai šalia užės. Virš jo – kalnai, už didelės upės vėl kalnai. Na tiesiog to neįmanoma aprašyti ar apsakyti, tai tiesiog reikia pamatyti. Dabar aš gyvensiu nuostabiausiame pasaulio kampelyje ir net nepastebėsiu koks jis puikus. Smagumėlis!
Pamačius rūškaną mano veidą mama sutriko.
-Maniau bent čia būsi laimingesnė.
-Aha, labai gražu.
Pasakiau kuo abejingiau temdama savo lagaminus į namą.
Per tris valandas apžiūrėjau namą, išsikroviau daiktus, galima sakyt įsikūriau.
-Mieloji, gali nulipti!?
Išgirdau mamos balsą iš apačios. Gerai, akd mano kambarys viršuje. Čia taip pat svetainė ir vonia. Man pasisekė – televizorius, kompiuteris čia. Galėsiu užsidaryti duris ir laiminga gyventi, tik retkarčiais išlysti paieškoti maisto ir vėl grįžti į savo tvirtovę.
-Gal galėtumei nueiti į parduotuvę ir nupirkti šių produktų?
Mama atkišo pirkinių sarašą.
-Nueik pati! Nenoriu niekur kelti kojos iš čia.
-Na bet supranti, artimiausia parduotuvė yra ne savitarnos, o juk žinai, mano vokiečių kalba labai stringa.
-Tai aš, trisdešimčia metų už tave jaunesnė, turėčiau puikiai mokėt šitą kalbą?
-Visų pirma panelyte, aš už tave viresnė ne trisdešimčia metų, visų antra, tu tikrai ją moki daug geriau!
Atsidūsau, ištraukiau iš jos pirkinių sarašą, pasiemiai nuo spintelės pinigus ir maišelį ir išėjau. Mano mama manęs nesigaili net kai aš tokia... traumuota? Na tarkim tiks šis žodis.
Suabejojau savo vokiečių kalbos išmanymu ir nutariau nueiti toliau, bet saugiau - į prekybos centrą. Vokiečių kažkiek mokėjau, galbūt ir būčiau susikalbėjusi... Na tiesą sakant mokėjau tikrai nemažai, mokausi šią kalbą savarankiškai nuo ketvirtos klasės. Na bet niekada nenaudojau kalbamojoje kalboje. Be to čia vistiek nešneka vokiškai, jie turi savo atšaką, o ta atšaka dar daug atšakų...
Prekybos centre buvo lengva, nes nereikėjo su niekuo bendrauti. Tiesa pardavėja kainą pasakė vokiškai, o aš supratau ir dėl to savimi truputį labiau pasitikiu.
Atgal ėjau gerą pusvalandį. Bet ėjau taip lėtai lėtai, gerai apžiūrinėjau miestą, taigi dar nepuoliau į isteriją, kad galiu pasiklysti. Gerai, kad šis miestas grynas kurortas, todėl yra daug rodyklių į gatvių pavadinimus ar šiaip svarbesnias vietas. Įsivaizduoju, kad čia knibždėte knibžda turistai. O vietiniai rodos neužsiema niekuo kitu tik jų aptarnavimui – viešbučiai, kavinės ir panašūs dalykai. Spėju, kad čia slidinėjimo kurortas. Labai tinkama aplinka ir tolėliau mačiau kažką panašaus į slidinėjimo trasą.
Mano apmąstymus pertraukė apsitrenkimas į kažką labai stipraus, atšokimas ir nukritimas ant žemės.
Man ištiesė ranką nepažįstamasis. Aišku, juk aš čia nieko nepažįstu. Viskas ką nešiau maiše nukrito ant žemės.
-Atsiprašau.
Ištarė nuoširdžiai. Aš nepaėmusi jo rankos atsistojau, tuomet vėl atsitūpiau susirinkti visų prekių.
-Idiote, žiūrėk kur važiuoji!
Užklykiai pamačiusi gulintį dviratį.
Vaikinas tik stovėjo, šypsojosi ir žiūrėjo kaip į kvaišą. Įsiutusi nuėjau.
Tik prie pat namų supratau kodėl jis į mane žiūrėjo – aš rėkiau ant jo Lietuviškai. Turbūt jis pratęs prie turistų ir pamnė, kad aš – viena iš jų. Ir gerai, tegul galvoja taip. Nors aš pasirodžiau kaip kvaiša!
Grįžusi į savo naujuosius namus numečiau maisą ant stalo ir nulėkiau laiptais į viršų.
-Mieloji, kas nutiko?
Išgirdau susirūpinusį mamos balsą. Bet man nerūpėjo. Užtrenkiau duris ir nukritusi ant žemės pradėjau verkti. Mane įsiutino tas vaikinas! Bet blogiausia ne tai – blogiausia, kad man jo šypsena priminė Rimgaudą.

Vo čia tai tęsinys
Ir ilgiu ir savo turiniu jis nerealus ;D Dabar nežinau ką pasakyt
Ai va, man labai patiko, kai ten ji susiprotėjo jog šnekėjo lietuviškai Dar man patinka tokia kaip ir sakykim slogi nuotaika. Ji dabar čia tinka
Laukiu dar. Tikuosi tęsinys taip pat bus ilgas ;D

Myliu šį ff
Čia tai tęęęęęęęsonyyyys

Miste - Man ištiesų kvaila truputį, kai aš viską rašau lietuviškai ir tada nesusipranta, kas lietuviškai kas ne. Bet šiaip man ir pačiai ta vieta patinka.
Spalvota - jei tau nepatinka, tai turbūt tau visas ff nepatiks, nes čia toks bus be veiksmo, daugiau jausmų, vaizdų ir viso tokio gan paprasto gyvenimo aprašymai. O dėl to... Aš ir pati nežinau. galvojau, bet paskui pamaniau, kad per daug akivaizdu bus, tai pamaniau, kad dar pagalvosiu.
Casuny - koks trumpas komentaras...
Ir didelis visom AČIŪ!

Dedu šitą, kad kol jį perkaitysit pabaigčiau ir įdėčiau mes čia. Nelabai ilgas, bet ir nalabi trumpas, toks vidutiniškas tesinukas.

5 skyrius

Po valandos mama bandė apsimesti lyg nieko nebūtų nutikę. Ji pakveitė mane valgyti, nenoromis nuėjau prie stalo, per visus pietus buvo jausti didžiulė įtaka, nepratarėme nei žodžio. Supratau, kad čia negalėsiu būti tiek laiko, kiek buvau suplanavusi.
-Mieloji, tu negalėsi ilgai būti namuose.
Baigiant savo maistą išgirdau motinos balsą. Rodos, ji skaito mano mintis, man tai npatiko todėl tylėjau.
-Tu turėsi pradėti lankyti mokyklą ir... psichologijos seansus.
Patraukiau žvilgsnį nuo mano maisto ir pažvelgiau jai į akis.
-Aš nemoku šios kalbos, todėl negaliu eiti į mokyklą, o lietuviškų mokyklų čia nėra. Ir aš neisiu pas psichologą, nes nesu beprotė!
Pakilau nuo stalo ir jau norėjau bėgti, bet mama buvo greitesnė. Ji sugalvo mane ir atsuko į save.
-Užteks! Užteks tų ašarų, isterijos priepolių, bėgimų į savo kambarį. Neleisiu savo vaikui taip gyventi, dėl to tu darysi tai, ką aš pasakiau. Tau pačiai bus geraiu...
Paskutiniame sakinyje ji nebesugebėjo išlaikyti rimties ir pasakė labai meiliai. Aš ir vėl patikėjau ja ir nusileidau jai. Juk iš tiesų, galbūt reikia pabandyti.
-Taigi uo rydienos prasideda tavo naujas gyvenimas-šyptelėjo mama-Štai tau pinigai, nueik nusipirk kokių mokyklinių prekių ar dar ko. Tik būk atsargi, bet išeik kur nors.
-Mes turbūt tikrai esame labai turtingi dabar. Arba aš lepinama. Baigiu priprasti.
Pasakiau tai ir išėjau pro duris Gerai, nes visai nenorėjau ir toliau ten būti. Apsidairiau... Kur eiti?
Pradėjau vaikščioti įvairiomis gatvėmis, bandydama susipažintu su miestu ir šiaip viskuo, kas turbūt po kiek laiko tams sava...
Netyčia mano akis užkliuvo už mokyklinių prekių parduotuvėlės. Bingo! Net nežinau ką ten pirksiu, bet įėjau vidun, kad galėčiau parodyti mamai ką nusipirkau.
-Laba diena.
Iškart pasisveikino vaikinas stovėjęs prie kasos.
-Laba.
Atsakiau tik tam, kad jis suprastų, jog aš moku vokiškai. Apsižvalgiau.
-Turistams kažko prireikė čia? Keista...
Mečiau į jį piktą žvilgsnį.
-Aš NEturistė.-pabrėžiau kiekvieną žodį.
-Negali būti. Niekada tavęs čia nemačiau.
Tikrai, jis panašau amžiaus kaip ir aš. Turbūt čia visi vieni kitus pažįsta, bentjau bendraamžius.
-Taip, aš neseniai čia atvykau, bet pasiliksiu čia ilgam, nes čia gyvensiu.
Visiškai nesupratau, kodėl jam visą tai pasakoju.
-Tai lankysi mūsų mokyklą? Ir tau reikia priemonių?
-Kažkas panašaus.
Linktelėjau. Vaikinas išėjo iš kasos ir pradėjo man kišti visokius daiktus, buvo aiškiai matyti, kad čia lankosi mažai žmonių, todėl norėjo, kad aš kuo daugiau visko pirkčiau. Aš karts nuo karto ką nors paimdavau.
-Beje, koks tavo vardas?
-Inesa.
Pasakiau abejingai toliau kraudama įvairius daiktus į savo glėbį.
-Aš Johanas. Malonu susipažinti.
Jei ankščiau būčiau išgirdus šį vardą, būčiau nusijuokusi. Bet dabar man niekas neatrodė juokinga.
Po ilgo krovimo man į glėbį, aš pagaliau visko nebeišlaikiau ir nutempiau prie kasos.
-Tikrai užteks. Man dar reiks namo kažkaip visą tai partemti.
-Galėsiu parnešti.-išsišiepė vaikinas. Bet pamatęs mano rūškaną veidą papildė-Tai dar vienas iš mūsų parduotuvėlės privalumų.
-Na... Gerai.
Tariau abejingai. Pff, jei jis nori dirbt – tegu. Net neusprantu, ko jis tuo siekia.
Už viską sumokėjau ir sudėjau į du didžiulius maišus. Išėjome į gatvę. Jis paklausė adreso, akd galėtų mane parvesti, nes pati kelio turbūt ieškočiau ilgokai. Kurį laiką ėjome tylėdami.
-Kodėl tu tokia tyli, rami... Neisšypsai?-nedrąsiai paklausė jis.
-Taupau-pasakiau pirmą nesamonę šovusią į mano galvą.-Žinai, visur krizė, reikia viską taupyt.
-Bet neatrodo, kad tau reiktų taupyti.-pažvelgė į du mano maišus ir nusijuokė.-Be to manau šypsena yra vienintelis dalykas, kurio nereikia taupyti.
-Tu taip manai, o aš kitaip ir viskas. Nenoriu šypsotis ir nesišypsau. O tai įkišai tu.-parodžiau į maišus.
-Atleisk-tarė ir jis jau kiek paniuręs ir pasimetęs-tiesiog nesuprantu tavęs. Nemanau, kad sutaupiusi šypseną pasijusi laimingesnė.
-O kas tau sakė, kad noriu būti laiminga? Kad galiu būti laiminga?
-Visi gali. Reikia tik truputėlio pastangų ir šypsenų.-nusišypsojo.
-Ne, aš negaliu, kas tau dar neaišku!
Toliau nuėjome tylėdami. Pasiekėme mano namus, aš pasiemiau maišus ir padaviau jam likusius pinigus už prekių gabenimą.
-Ne,ne-jis tik nusijuokė ir atitraukė mano ranką su pinigais-Tai neemokama paslauga. Dar vienas geras dalykas.
-Aha.
Tenumykiau.
-Na tai iki. Tikiuosi dar pasimatysim.
-Gal, kitam gyvenime.
Tariau tyliau jau eidama takeliu į savo kiemą.

Toks mielas tęsinys.
Rimtas toks
Man visai patikooo
Ką dar pasakyt?
Ai, įdomu kas bus toliau, tad laukiu kitos dalies ;D