Sutaupyta šypsena

Kaaaip man patiko tas paskutinė dalis. Taip atrodo skaitau jos prisiminimus ir viską įsivaizduoju, o ir tas paskutinis sakinys, toks...mmm
O ir visas tęsinys gerulis, rimtai reiks imti iš tavęs pavyzdį ;D
Dabar čia taip viskas gerai, ji jau kaip ir laiminga, tai reiškia turi kažkas atsitikti ir aš laukiu to kažko

Dėkoju labai.
Šiaip ir man tas galas patinka. Aš tikrai per daug savo darbus myliu.
O tu pavyzdį imk, imk, visos imkit. Per atostogas reikia pasitemt.

Aaaah kaip man čia patikooooooo
Visas tęsinys toks mielas.
Aš tik nujaučium, kad Tedas ją` įsimylėjęs, o su JOhanu ji susidės vėliau xDD
Šeip ji laiminga lalala, bet kaip ir Misčius, laukiu to KAŽKO intrigos taiop sakant reiškias xDDDD
Šeip manau,jau reiktu kokios draugĖS nes čia viena bernų kompanija taip irgi negerai
Jaučiu parašysiu tęsinaitį greitu metu xDD
Myliu šį ff

Ačiū.
Jausk, jausk, gal taip ir bus, gal ne.;D
Aš kartais rimtai per daug akivaizdžiai rašau viską...
Nu o ką jei jai vaikinų kompanija patinka? Išties truputį kvailai čia viskas, reiks prisimint pastabą.
O, aš rimtai įtaką darau. Gerai, gerai.

O man kaip tik fysnai, kad ji bernų kompanijoj

Kaip faina, pagaliau tęsinukas
Toks labai fainas, paskutinė pastraipa tokia labai miela
Parašyčiau dar ką nors, bet aš šiandien be žodžių ;DD

Na ačiū ir už tiek.;D

Vienam iš gražiusių, tam, kurio labiausiau laukiau, šio ff skyrių reikėjo kauptis ilgai. Gal atsipirksiu tesinio ilgumu. Na gal dar nors kiek pamenat apie ką buvo rašyta...

12 skyrius

Sėdėjau ant žemės ir varčiau lankstinukus. Iš tiesų buvo gan nuobodu. Tedas „dirbo“, bet net jam buvo nuobodu, tai ką jau kalbėti apie mane. Bet vis tiek ateinu čia dažnai, nes Tedas vienas iš vis mirtų iš nuobodulio, nors jam lyg ir turėtų būti daug bendravimo ir panašių dalykų, bet retai čia atklysta žmonės, kurie kažko nežinotų.
Staiga suskambo telefonas.
Abu pašokome, nes tyla ausyse net spengė. Tuomet nusikvatojome ir jis pakėlė. Stengiausi nesiklausyti, bet tai buvo tiesiog neįmanoma. Nesupratau tiksliai pokalbio, bet pamačiau, kad jis visas tiesiog nušvito. Buvo labai, labai smalsu.
-Ej, gali mane pavaduoti?
Net nepastebėjau, kaip jis baigė pokalbį ir nušoko nuo kėdės.
-Gimė mano sūnėnas.
Aš taip pat nusišypsojau.
-Rimtai? Sveikinu. Žinoma, lėk, juk vis tiek beveik nėra čia ką veikti.
-Dėkui tau.
Jis apsikabino, aiškiai apimtas didžiulės laimės.
-Ir dar pasakyk milžinišką atsiprašymą Johanui.
-Lėk, lėk tik.
Ir jis išbėgo. Tuomet man pasidarė įdomu kokį gi atsiprašymą aš perduosiu.
Toliau apžiūrinėjau naujus lankstinukus, nors nelabai man jie rūpėjo. Aplinkui visiškai nieko nebuvo. Buvau aš viena gilioje tyloje. Numečiau lankstinukus ir kelias akimirkas pasėdėjus tyloje įkišau ranką į savo kelnių kišenę ir nedrąsiai ištraukiau nuotrauką. Joje stovėjau aš, paplūdimyje. Nuotrauka, daryta gal per metus. Lėtai perbraukiau per ją pirštai. Niekada nežinojau, kad taip myliu jūrą. Supranti ką turi tik tuomet, kai prarandi. Vis dažniau pradėjau ilgėtis jūros, žalių lygumų, visos Lietuvos. Maniau, niekad jos nepasiilgsiu, nes nemylėjau jos per daug. Žiūrėdama į nuotrauką nusišypsojau, bet tuo pačiu pajutau, kaip skruostu nurieda ašara.
-Sveika.
Krūptelėjau tiesiog siaubingai, jis pradėjo juoktis. Atsisukau – už manęs stovėjo Johanas.
-Nebūtina taip gąsdintis.
-Atleisk, nenorėjau.-Johanas nustojo juoktis, turbūt pamatė, kad aš apsiverkus.-Kas nutiko? Į ką čia žiūri?
Jis pažiūrėjo į aptrintą fotografiją mano rankoje.
-Aš Lietuvoje prie jūros. Nemaniau, kad jos taip ilgėsiuos.
-O, jūra.
Jis susidomėjęs paėmė nuotrauką iš manęs.
-Nesuprantu, kaip galite be jos gyventi?
-Neturi, tai ir nereikia. Nori pasakysiu vieną keistą dalyką – niekuomet nemačiau jūros.
-Nematei jūros?-prunkštelėjau. Pamačiau, kad jam nelabai juokinga.-Atleisk, man tai atrodo keista, nors ir aš kalnų nebuvau mačius ilgą savo gyvenimo tarpsnį.
Jis atidavė man nuotrauką.
-O kur Tedas?
-Tiksliai, jis sakė tavęs atsiprašyti, nežinau dėl ko. Gimė jo sūnėnas, tai jis nuskubėjo į ligoninę.
-O...-tai buvo ir džiugesio ir liūdesio išraiška vienu metu. Jis padėjo kuprinę ant žemės.-Buvom susitarę kur nors nueiti.
-Tai nieko, galėsit nueit kitą kart.-nusišypsojau.
-Na gimtadienis būna tik kartą metuose, bet nieko.-jis pasakė tyliai. Norėjo tik sau, nenorėjo pripažint, jog jam skaudu, bent kažkiek.
-Gimtadienis?
-Na taip, šiandien mano gimtadienis.
-Sveikinu!-net nelabai supratau, kaip stipriai jį apsikabinau.
-Ačiū.
Atėjo kažkoks vyriškis, kurio dar nebuvau mačius, nežinojau, kas jis toks.
-Gerai, laikas skirstytis. Man reikia rakinti pastatą.
Na dabar jau buvo aiškiau. Johanas atsistojo, aš taip pat tingiau pasekiau jį. Išėjome į lauką, pradėjome kažkur lėtai eiti.
-Na jei nenori būti vienas, tai galiu palaikyti tau draugiją.
Nelabai drąsiai pasakiau. Gal aš per daug įkyri?
-Tikrai? Neturi planų? Man tai labai patiktų.
-Tai ką žadėjot veikt?
-Neturėjom konkretaus plano.
Toliau ėjom niekur kažkiek laiko.
-Kiek tau metų sueina?
-Aštuoniolika.
-Oho, pilnametystė.-vėl pasijaučiau mažytė. Man tai nelabai patiko.
-Taigi, gan svarbus gimtadienis.
-Ir tu jį praleisi su manim. Neįtikėtina.
Toliau ėjome kalbėdami apie nieką ir apie viską.
-Ar man pasivaideno, ar man ant veido ką tik nukrito lietaus lašas?-pažvelgiau į dangų. Atrodė išties ne kaip. Antras, trečias lašas. Per akimirką lietus tiesiog įsisiautėjo. Truputį suspiegiau, nes lietus buvo išties šaltas ir šlapias. Apsidairiau, rodos buvom toli nuo kur nors, kur būtų įmanoma pasislėpt.
-Kai ką prisiminiau, einam.
Johanas paėmė mano ranką ir pradėjo mane kažkur tempti. Nelabai galėjau ką matyti, nes lietus merkė akis.
Pajutau, kad ant manęs nebelyja. Atsimerkiau. Mes po kažkokiu dideliu tiltu.
-Man pasisekė, kad buvau su tavim, viena būčiau pražuvus.-nusijuokiau.
Johanas atsisėdo ant žemės. Aš prisėdau šalia jo. Išties čia buvo sausa, gera ir net jauku.
-Nori?-jis juokdamasis ištraukė šampano butelį iš savo kuprinės.
-Wow, nori nugirdyt nepilnametę?-nusijuokiau.
-Nežinojau, su kuo man teks praleist šį vakarą.
Jis atidarė, abu pradėjom gerti tiesiai iš butelio, pusę turinio išlaistėm, nes juokėmės tiesiog iš nieko... buvo neįtikėtinai gera čia būti.
Pabaigėm šampaną ir jau pamažu darėsi aišku, dėl ko mes juokėmės. Johanas įsikišo butelį atgal į kuprinę, o iš jos ištraukė apklotą.
-Tu čia visą savo turtą nešiojies?-nusijuokiau.
-Nežinojau, ko gali prireikti. Na va, matai, dabar gerai juk, kad jį pasiėmiau.
Jis apklojo mane, tuo pačiu apsiklodamas ir save, nes buvo išties vėsoka. Tas daiktas, kurį pavadinau apklotu, gal iš tiesų buvo tik apklotėlis, nes buvo mažas. Mums reikėjo visiškai susiglausti, kad abu tilptume po juo. Nežinau, gal tai dėl šampano, o gal dėl to, kad Johanas yra nuostabus žmogus, man buvo visiškai jauku, kai mes susiglaudėm ir jis mane apkabino. Prasėdėjom taip neaišku kiek laiko.
-Žinai,-pasigirdo tylus jo balsas-Džiaugiuosi, kad šį gimtadienį praleidžiu būtent su tavim.
Pasukau galvą tik norėdama pažvelgti į jį. Tačiau jo veidas buvo daug arčiau nei maniau. Truputėli sutrikau, žiūrėjau tiesiai jam į akis. Jos blizgėjo, o jo veidas dar labiau artinosi prie mano. Prikandau apatinę lūpą, jis švelniai savo pirštai perbraukė per mano skruostą. Nuo šio prisilietimo, kažkodėl, sudrebėjau. Nenorėjau priešintis tam, kas įvyko po to. Nes kai jo lūpos prilietė manąsias, užliejo nepažįstama karščio banga, nuo kurios buvo taip gera, gera...
Po bučinio jis nedrąsiai pažvelgė į mane, nes, jaučiau, nebuvo tikras, ar pasielgė teisingai. Aš nusišypsojau ir padėjau galvą jam ant peties. Čia, po tiltu, pamiršę apie smarkų lietų, prasėdėjome visą naktį.

Pagaliau bent vienas tęsinys ;D
Man patiko, šiltas toks, romantiškas.
Ir parašyta gerai viskas, jausmai ir panašiai gerai išreikšti.
Puiku

Aš pagaliau prisiruošiau paskaityt šitą,ir gaaaaaaaaaaaš,nerealu. Noriu darrrrrrrr xDD