Destiny

Eiktuuuu
Ble bet čia pavarei ;D
Aš neysivaizduoju ką pasakyt, nes nemaniau, kad taip viskas.
Kad:
1. Brenda pasendinta
2. Pasirodo Gastonas nlb duxas ( mano nelaimei )
3.Kad jie ir susitižuokę ;DD
4. Kad Brendos tėvai toookie debilai
Bet man čia viskas lb patiko
Tik kažkiek dingo twilightiškumas
I love this ff

Koks komentaras ;DDD
Skaudu, kad tave nuvyliau ;D bet jau baigėsi Gastono t.y. dūxo laikai ;D
I hate this FF

Neeee, čia blogai
No, u tambien love this ff

OMG!
Jau ko ko, bet šito TIKRAi nesitikėjau. Niekada nebūčiau sugalvojus.
Tai taip... Wow!
Nerealus ff, tiksliau tu nereali, nes pas tave tokios mintys.
Beje, jėga, dingo twilightiškumas.

Xeee ;DD
Dėkui ;}

Rašiau 5 šriftu, tad jei čia bus trumpas tęsinys, pradėsiu rašyt 1 Jei bus klaidų sorry, nieko nemačiau ;D
Visai ne twilight'iškas ;D


Visą naktį nemiegojau. Vieną akimirką verkiau, kitą juokiausi, dar kitą sėdėjau kaip zombis. Žodžiu, naktis buvo sunki. Ryte nieko nenorėjau, gulėjau nei gyva nei mirus, nežinau kas man darėsi. Buvau lyg transe.
Pasigirdo žingsniai, netrukus beldimas į dūris. Nieko nesakiau. Vėl beldimas. Iš mano pusės tyla. Durys prasivėrė. Įėjo Jenn.
-Labas rytas. – linksmai pasakė. Kiesta ją matyti linksmą, kažkaip jai netinka.
Nieko neatsakiau.
-Klausyk, Bill‘as man pasakė, kad jis tau viską papasakojo. – tarė. Ji laukė, kad ką nors pasakyčiau, bet tylėjau.
-Klausyk, gal galėtum ką nors pasakyti? – Jenn pyko. Norėjau jai atšauti, bet negalėjau ištarti nė žodžio.
-N-e. – vos ištariau.
Jenn pasižiūrėjo kritišku žvilgsniu.
-Palauk, einu arbatos tau. – pasakė Jen, aš tik linktelėjau galva.
Po kelių akimirkų Jenn grįžo su arbata. Pasiiėmiau puodelį ir atsigėriau, palengvėjo.
-Žiūrėk. – Jenn paėmė kažkokį albumą ir man padavė. – Čia iš jūsų su Gastonu gyvenimo. – nusijuokė.
Atverčiau albumą, pirmoji nuotrauka buvo iš mūsų vestuvių. Atrodžiau gražiai. Buvau su balta gražia suknele, plaukai dar buvo tamsoki ir trumpi, man nepatiko. Varčiau albumą, pamačiau daug gražių nuotraukų, dėja nieko neprisiminiau. Pabaigoje pamačiau iškritusią nuotrauką, ten stovėjau aš, Gastonas ir Andresas.
-Tai niekšas. – garsiai tariau. Negalėjau patikėti, kad Andresas viską žinojo ir man nieko nepasakė, nusivyliau juo.
-O čia mūsų albumas. – Jenn padavė kitą albumą, nors albumu jo nepavadinčiau. Ten buvo labiau knyga, viršelis buvo baltas su užrašu „geriausios draugės“ ir priklijuota mano ir Jenn nuotrauka. Praverčiau albumą.
-Mes buvom draugės? – nustebau.
-Dar ir kokios. – linksmai tarė Jenn. –Mūsų nebuvo galima išskirti. Gastonas net man pavydėjo. – nusijuokė.
-Gaila, nieko nepamenu. – nusivyliau.
-Jei tik labiau norėtum viską prisimintum . Klausyk, aš tave pažįstu kaip nuluptą, tau tereikia labai panorėti ir viską prisiminsi. – nusijuokė.
-Kad taip būtų. – susimąsčiau.
-Na einu aš, tau reikia pailsėti, nes matau, kad naktį nemiegojai. – supratingai nusišypsojo. –Iki.
-Iki. – nusišypsojau ir pajutau kaip miegas užėmė poziciją.

Pabudau tik vakare. Kambaryje buvo tamsu, pajutau, kad kažkas sėdi ant lovos. Nieko nesakiau, laukiau, kada jis prabils. Supratau, kad tai Gastonas.
Pralaukiau pusvalandį, bet jis tylėjo. Paliečiau jį, o jis nukrito ant lovos. Pasirodo jis miegojo. Šiaip ne taip atsitempiau jį arčiau, užklojau ir priguliau šalia. Vėl užmigau. Pabudau tik ryte, Gastonas gulėjo atsimerkęs ir mane apkabinęs. Pasijutau lyg sapne.
Jis pastebėjo, kad atsikėliau, tad prabilo.
-Sveika. – prakalbo kažkokiu liūdnu balsu.
-Sveikas. – atsakiau.
-Kaip miegojai?-nerūpestingai paklausė.
-Gerai, o tu kaip?
-Kaip senais gerais laikais. – nusišypsojo.
-Tai kaip? – spontaniškai tariau.
-Puikiai. – liūdnai tarė.
Pasimečiau, jis tai pastebėjęs mane apkabino stipriau.
-Tu nekalta. – jis tarė.
-Žinau.. – tariau.
Abu tylėjom dar porą valandų, tiesiog gulėjom ir tylėjom. Atrodo, turėjom daug ką vienas kitam pasakyti, bet šį kartą žodžiai nebuvo reikalingi, mums pakako tik vienas kito.

Abu suvokėm, kad tyla negali trukti amžinai, nors mudviem ir buvo gera.
-Gal pakalbam? – dviprasmiškai tariau.
-Aš tau turiu tiek pasakyti. – tarė jis.
-Tai pradėk, aš laiko turiu daug. – tariau jau gyviau.
-Bet aš jo turiu nebe daug. – liūdnai tarė.
-Kodėl? – nustebau.
-Brenda, aš sergu. – graudžiai tarė.
-Kuo? – pajutau, kad kažkas nutiks baisaus.
-Vėžiu. – liūdnai tarė, o man pradėjo rinktis ašaros.
-Bet tu juk gyvensi? - jau verkiau.
-Nebeilgai. – jis nutilo.
-Kiek liko? – vos teištariau.
-Metai.
Pravirkau.
-Kodėl likimas toks žiaurus? - isteriškai paklausiau. –Ką tik tave atradau, o dabar turėsiu prarasti? – nesivaldžiau.
-Nurimk.- ramiai tarė.
-O gal tai pagydoma? – su viltimi tariau.
-Jau kiek per vėlu.
-Kodėl?
-Sužinojau, kad sergu prieš metus, nesigydžiau, nes nemačiau prasmės gyvent, o dabar kai jau turiu tave ir beveik viskas gerai, jau per vėlu.
-O, o, operacija?
-Vėlu.
-Vaistai?
-Jau vėlu, bet dar lieka chemoterapija ir vaistai, jei dabar pradėsiu, ištempsiu dar metus, bet nežinau ar verta.
-Kodėl? – ašarojau.
-Nežinau ar norėsi likti su manimi.
-Tau dar klausimas kyla? – pabučiavau jį.
-Jau nebe. – laimingai tarė.
Tai buvo pati laimingiausia ir pati liūdniausia diena.

Aš negaliu nieko pasakyt...





Nu ok,. tesinys buvo tiesiog NUSOTABUS. Visas šis ff toks! Vėžys... Tiek daug visokių įvykių - iš pradžių ji ten viską pamiršo, paskui jie lyg ir susitaikė, dabar tai... Tiesą sakant pradžioje maniau, kad šis ff bus nelabai koks, bet dabar supratau, kad susimoviau...

Prajuokino tavo komentaras ;DD
Jo, iš pradžių aš irgi galvojau, kad FF bus šūdas, bet taip netyčia šovė idėja, tai dabar ją bandau įgyvendint ;DD
Ačiū ;D

AJ beje nepasakiau kelių dalykų, apie ką masčiau skaitydama - visų pirma tai man atrodo, kad mes visos kartais kokių žodžių ar kokių frazių dabar vienos iš kitų ff imam net nepastebėdamos to, antra - labai juokiausi, kai ji pastūmė jį, o jis nugriuvo.

Jo, aš iš tavo FF pasisavinau kelis žodžius ;DDD

Rimtai? Kokius?;D

Transas ;D ir dar kažkokį ;DD

Mistė. rašo:

nuostabu, tobula, fantastiška ir t.t. ir pan.

Jeigu aš anksčiau sakiau šitai, tai dabar nežinau ką sakyt. Nebent nuostabu, tobula, fantastiška kvadratu ir dar kartą kvadratu.
Čia tooOks tęsinys Ir išvis čia tooOks ff
Toks, kad aš eilinį kart pritrūkstu žodžių išsireikšt ;D O dabar, kai dar ilgis padorus, tai išvis...
Vienu žodžiu, nors šitai nelabai įmanoma apibūdinti vienu žodžiu, bet n-e-r-e-a-l-u

Prajuokinai

Citata :

fantastiška kvadratu ir dar kartą kvadratu. Looove

Ačiūū

Kažkas kitas, ne aš minėjau transą. Aj nesvarbu.;D

Man atrodo, kad tu ;D
ai, nesvarbu

JObanaaaa
Aš dažnai šį žodį kartoju jau
Čia kažkas TOOOKIO
Net neapsakoma žodžiais, todėl apsakysiu smailais:
v:loveintheair:
Dieeee, ir dar milijonas tokių smailų ;D

Kodėl čia nėra raustančio smailo?
Ačiū

Trumpas, be veiksmo tęsinukas. Nesugalvoju, ką toliau rašyt, tad manau, kad nebetęsiu, arba tęsiu, kai minčių bus.

Kitą dieną visą pragulėjome lovoje, žiūrėjome nuotraukų albumus, kelis vaizdo įrašus. Buvo miela ir graudu. Nesilioviau galvoti, apie Gastoną ir jo ligą, tikriausiai jis tai suprato ir paklausė:
-Kas tau yra? Tu tokia susimąsčius..Apie ką galvoji? – meiliai tarė.
-Apie tave, mane, ir ligą.
-Apie nieką negalvok, gyvenkim šia diena ir viskas bus gerai, patikėk manim. – bandė raminti.
-O gal pas gydytoją važiuojam? Aš noriu jo šio bei to paklausti.
-Klausk manęs, aš viską žinau, pasakysiu.
-Ne, man reikia su gydytoju asmeniškai pakalbėti.
-Tu man kažkokia įtartina. – Gastonas šyptelėjo.
-Neįtartina, nebūk toks įtarus. – nusišypsojau.
-Ak, kaip aš be tavęs gyvent galėjau?
-Neįsivaizduoju. – šyptelėjau.
-Viskas būtų gražu, jei nebūtų graudu. – niūriai tarė jis.
-Ššš.. Dabar aš sakau, gyvenkim šia diena. – nusijuokiau.
-Tai pas gydytoją nevaiuosim? – viltingai paklausė.
-Važiuosim. Kodėl tu pas jį nenori?
-Nenoriu ir vėl išgirsti, kad greitai mirsiu. Kam to reikia? Tikrai ne man.
-Nebūk toks kategoriškas.
-Būsiu.
-Ak, tu. – prasidėjau pagalvių mūšis.
Po pusvalandžio Gastonas miegojo, aš atsikėliau ir nuėjau į virtuvę. Ten radau Bill‘ą.
-Ką čia veiki? – ramiai paklausė.
-Tikriausiai tą patį ką ir tu. – nusijuokiau.
-Išalkai? – nusišypsojo.
-Aha.
-Valgysi čia ar viršuj su Gastonu?
-Čia, jis miega. – ramiai tariau. –Klausyk, tu žinai apie Gastono ligą?
-Žinau. – liūdnai tarė.
-Vėžys tikrai nepagydomas?
-Jo atveju galima pagydyti, bet jis nenori, kadangi tai labai rizikinga, arba pavyks arba iškart mirs. Jis nenusiteikęs rizikuoti.
Tylėjau. Turėjau kažkiek vilties, kad viskas bus gerai, viskas išsispręs, bet kol kas atrodo, kad viskas neišsispręs. O taip nesinori prarasti jo, prarasti to nuostabaus žmogaus.

Nu labai trumpa dalis. Ir šiaip dabar taip pamąsčiau, kad kažkoks idokus šis ff. Išpradžių tu taip tempei viską, o dabar viskas taip staigiai. Įdomu, įdomu... Bet šiaip nerealus ff.

Man išvis ištas FF nepraeina, nes su juo sunku man ;D kartais būna ką rašyt, o kartais ne, žodžiu, sunku čia ;DD

Ou jėė, gaila, kad minčių tau nėr, nes šitą ff aš
Neturiu ką daugiau pasakyt ;ddd

Man užtenka ir ";DDD"
Dėkui, kad skaitot šitą nesąmonę ;D

;DDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDD

Tinka?
Ne nesamonė čia, ir mes skaitom nes norim

Tai tada jūs nesveikos

;DDD