Just stay with me

Gal ryt

Ne, labai, labai prašau įdėk.

Svajok

AŠ laukiu tesinio... Laukiu...

Ok, nenuvilsiu jūsų, įdedu.

3 dalis

Rytas.Kaip visad mane pažadino Julieta, kuri bastėsi po visus kambarius ieškodama kažkokio savo daikto.
-Candu,nematei mano lūpdažio?-paklausė ji įlėkusi į kambarį
-Ne ne-tariau užsimiegojusi ir nusprendžiau išlipti iš lovos.
Šeip ne taip išsikapanojau iš lovos, užsimoviau chalatą ir nušliaužiau į virtuvę, kurioje kavą jau gėrė Hermanas.
-Labas rytas- pasveikino jis mane šypsena
-Labas rytas-tiesiog griuvau ant taburetės, šalia Hermano.
-Na, mano meilučiai, lekiu, nes pavėluosiu dar – suriko Juli stovėdama prie durų ir išlėkė laukan.
Julieta dirbo darbą kurio žadėjo niekada nedirbti. Bet šį kart pasiteisino posakis – Niekada nesakyk niekada. Būdama paaugle Juli tiesiog nekentė visų tų kurie sėdi ištisą dieną biure su kostiumais ir su visokiausiais popieriais, bet kaip tik viena iš jų Julieta buvo šiandien. Ji dirbo kažkokioje reklamos bendrovėje, direktoriaus pavaduotoja. Uždirbo nemažai, o ir rengtis tais kostiumais jai pradėjo patikti. Ji pasikeitė, bet vis tiek išliko ta pati Colo. Juk tai ji...
Tada sedėjau su Hermanu ir gėriau kavą. Hermanas kaip visada, kažką paklausinėjo ir užsivedė su pasakojimais kokią jis gražią mašiną matė darbe, ir kaip norėtų ją nusipirkti. Hermanas dirbo autoservise. Jis neuždirbo tiek daug kaip Julieta ir net ten nebuvo svarbus. Hermanas dirbo, jo manymu laabai reikšmingą darbą, jis nešiojo visokius krovinius, maistą, tiesiog viską darbuotojams, jis sakė,kad be Hermano autoserviso darbuotojai neišgyventų.Na,gal ir jo tiesa... Niekada labai nemąstydavau kodėl Hermanas nesiekia aukštumų darbe, juk jam ir taip gerai. Keltis anksti nebūtina,nes į darbą tik 10. Ten jam reikia tik fizinės jėgos ir dar pabendrauja su žmonėm, kurie pluša visą dieną,o jis tik kažką panešioja. Ir aišku, visai normaliai moka. Ko dar norėt? Gal ir man reiks ten įsidarbinti, kai baigsis CA uždirbti pinigai, nes dabar tik iš jų ir gyvenu.
-Iki Candu,lekiu- Hermanas bakstelėjo man į žandą ir išėjau laukan pro duris. Toks jau jis, geria kavą kokią valandą, o po to skuba į darbą...
Likusi viena aš kaip ir visad, neįpatingai turiningai praleidau dieną. Skaičiau knygas, pažiūrėjau pora laidų ir net vieną serialą per TV ir kiek paklaidžiojau po internetą, tokios ir buvo mano dienos... Niekur neeidavau, su niekuo nesusitikinėdavau, tiesiog sedėjau namie ir tempiau laiką... Tik Julietai pavykdavo mane kurnors išsitempt. Pažadėjau jai kartą į mėnesį kurnors su ja eiti, bet ji dėdavo pastangas, kad išeičiau dažniau, bent kartą į savaitę... Na, jei nevisad pavykdavo.
O šiandien ji grįžo anksti. Vos grįžusi iš koridoriaus suriko:
-Candelitaaaaa, renkis. Mes varom į Unicenter, nusipirksim nuostabias sukneles klasiokų susitikimui.
-Klasiokų susitikimui? – staiga pašokau nuo krėslo ir nulėkiau į koridorių
-Nesakiau? Tas Matio vakarėlis ir bus klasiokų susitikimas, su dar pora draugų...- sučiauškėjo Julieta. Ko,ko, bet klasiokų susitikimo nesitikėjau... Jau seniai visų nemačiau, o dabar juos sutikti.., Na gerai,kad bus „pora“ draugų. Žinau aš jų „pora“ draugų, visus Art‘ės buvusius ir esamus abiturientus surinks...
-Eime- netrukus aš jau buvau pasiruošusi ir mes išlėkėmė į Unicenter. Žinojau, kaip Juli tai svarbu,todėl ten nesipriešinau kai Juli man pakišdavo kokį šimtą suknelių ir klausinėdavo kuri labiausiai patinka. Neįsivaizduoju kiek laiko praėjo kol Julieta pamačiusi mane su bordinės spalvos mini suknele suriko ant isos parduotuvės:
-Idealu.Tu tikra sexbomba! Šitą pirksim- jai visiškai nerūpėjo,kad ta suknelė buvo brangiausia iš visų siūlitų, ji tiesiog nuėjo ir nupirko,o sau išsirinko, kone pigiausią, juodą su blizgais ilgą suknelę.
-Mes jau pasiruošusioooos,ryt sublizgėsim- Julieta linksmai šypsojosi,ji laiminga,atrodo...
-Nurimk, Colores-tariau
-Neburbėk čia-suriko ir po poros sekundžių sustojo vidury prekybos centro- Tu pasakei Colores?
-Na... Atrodo – tariau
-aaaach Canduu, tu grįšti į gyvenimą mieloji, tu grįšti į gyvenimo- suriko ant vosi prekybos centro ir apsikabino mane- Nuo šiol mane dažniau vadinsi Colores, juk tai aš- jaukėsi ji mano glėbyje
-Gerai,gerai. Nematai,kaip visi žiūri į mus? Eime namo – taip man buvo svarbi kitų nuomonė, dabar kai pagalvoju, tai buvo vienintelė mano klaida... Dėl kurios tikrai kentėjau....

Fainas tęsinukas, man baisiai patiko
Toks įdomus
Laukiu dar

Man paskutinis sakinys labiausiai patiko
Nors šiaip ir visas tęsinys buvo įdomus,
Taigi, kaip ir Spalvota, laukiu dar

Ačiū ;DD
Na, manau ryt įdėsiu dar ;DD

ok gaunat tęsiny ;D

4 dalis

Žiūrėjau į savo atspindį veidrodyje ir stebėjausi. Po ilgo laiko tarpo aš atrodžiau visai nepanaši į save, kaip visada tais laikais, kai dar buvo gyvas Agustinas... Aš buvau užsivilkusi tą mini suknelę, pasidažiusi ir atrodžiau įdomiai... Turbūt Agustinas dabar pasakytų, kad aš per daug nuostabi... Pasakytų...
-Ei,Can ar tu iš vonios žadi išlyst, į toletą žiaaaauriai noriu-pasigirdo Hermano riksmas
-Išeinu- sušukau ir pravėriau duris, Hermanas net neapsidairęs įėjo vidun ir mane išstūmęs užtrenkė duris.
-Pasiruošusi?- paklausė Juli, net su ta pigia suknele ji atrodė nuostabiai.
-Taip- linktelėjau
-Hermanitai, mes einam – suriko Julieta
-Pasilinksminkit- sušuko jis
Mes išėjome iš buto, nužingsniavome šalta laiptine laukan... Lauke iškart įbėgome į Colores džipą ir nuvažiavome. Visą kelią t.y. apie 15 minučių tylėjome, nei viena nesugalvojo ką pasakyti.
-Na, atvykome. Kada norėsi galėsi išeiti- ji nusišypsojo ir išlipo iš džipo
-Gerai, svarbu tu pasilinksmink, man viskas bus gerai- sugebėjau šyptelėti ir taip pat išlipau iš automobilio.
Išlipusi pamačiau tikrai gražų vaizdą. Didžiulis namas prie jūros – nuostabus vaizdelis.
Atidarius namo duris, viska neatrodė taip kaip anksčiau ARTE‘S vakarėliuose. Visi dabr buvo apsirengę suknelėmis ir kostiumais, ne taip kaip anksčiau kokius šortukus ir maikutes, visi stovėjo ir gražiai juokėsi su taurelėmis rankose, ne taip kaip anksčiau, visi žvengė kaip bepročiai ir gėrė iš vienkartinių indų, čia viskas nešė labiau į verslininkų susitikimą, o ne į ARTE‘S vakarėlį.
Colorada tuoj pat išnyko su kažkokiais draugais, o aš nusprendžiau sau paieškoti ramios vietelės, kur galėčiau visą vakarą ramiai sedėt ir gerti „Margaritą“. Perėjau porą didžiulių kambarių kol pagaliau atradau idealią vietą : tuščią sofutę prie kurios buvo staliukas su kokteiliais. Ramiai atsisėdau ten ir paėmiau pirmąją savo „margaritą“. Galvojau, kad visą vakarą taip ramiai išsedėsiu. Dėja... Vos spėjau išgerti tris kokteilius iškart prie manęs priėjo kažkoks vaikinas ir sušuko:
-Oooo Candela Vetrano, seniai matyta...
Nieko neatsakiau, tik toliau abejingai gėriau... Galvojau, kad atstos, dėja klydau.
-Ei,Can. Negi neatpažįsti manęs?-prisėdo jis prie manęs.
Nenorėjau, kad kas mane atpažintų nenorėjau iš vis su niekuo kalbėti ir į jį net nežiūrėjau, bet galvoje knibždėjo mintis, kad aš žinau kas jis.
-Nagi,Candu Smegeninės nereik daug sukt, tik pasuk akis- kalbėjo jis kiek švelniau ir dabar jau buvau įsitikinusi, kad aš žinau kas jis. Nežinau kodėl, bet atsisukau į jį.
-Juanai...
-Oooooo, kas per Juanai? Niekad manęs taip nevadinai, Gi Juanchas aš – nusijuokė jis, bet kartu ir atrodė kiek susirūpinęs.
-Taip... Žinai aš ne nuotaikoj- aš jo jau seniai nemačiau, bet kažkodėl nenorėjau su juo kalbėti.
-Kas per ne nuotaikoj? Aš porai metų buvau išvykęs į JAV, o tu jau su manim kalbėt nebenori? Negi mes nebe draugai? – jis suprato, kad kažkas ne taip ir, kad jo mintys kvailos.
-Draugai...- kiek nutilau – Negi tau niekas dar nepasakojo?
-Ko nepasakojo? – jis nežinojo... Susirūpinau, kad man teks tai pasakyti.
-Agustinas mirė-kiek ntilau ir pasistengiau dabar neapsiverkt – Prieš šešis mėnesius...
Tyla. Jis tiesiog žiūrėjo į mane gal pora minučių, kai pratarė:
-Dieve Can... Tu gyva – ir apkabino mane. Nesupratau prie ko ta frazė, bet jis buvo vienintelis iš visų kuris nepasakė, kažką panašaus į „užjaučiu“ ar „man labai gaila“.
-Taaaaaaip-po poros sekundžių atsitraukiau nuo jo – Tai kaip tau JAV sekėsi?
-O, taip puikiai. Viskas puiku- jis jau žiojosi turbūt klausti kaip man sekėsi, bet laiku suprato, kad tas klausimas tiesio kvailas.-Can, žinau, kad sunku – netikėtai pratarė – Bet tu grįši į gyvenima, pažadu – nusišypsojo jis.
-Aha- linktelėjau – Žinai aš...-nebeturėjau noro su juo kalbėti, todėl mėginau sugalvoti kaip man pasišalinti iš čia – Žinai... Aš noriu alaus, einu ten pasiimsiu – padėjau savo „margaritą“ ir nuėjau į kitą kambario galą. Aš niekada nemėgau alaus, tiesiog jo nekenčiau, ir Juanchas tai žinojo, bet juk daug kas galėjo pasikeisti ar ne?
Nusprendžiau grįžti vieton ir pasakyti Juanui, kad sutikau kokią seniai jo matytą draugę, tada jis tikrai atsotų, dėja mano ramybę sutrukdė balsas už nugaros:
-O kas čiaaaaaaa? Argi tik ne Caaaaaan?

Man patiko
Labai fysnai ten su tuo Juanchu ir ant galo velniškai sudominai ;D

ou jeees, aš tai moooku ;DD

Nu tikrai, sudomint labai moki. Šiaip man viskas patinka. Ir nelabai turiu žodžių. Aš tiesiog skaitau ir geriuosi. Kia bus ką pasakyt - pasakyisu.;] Dar!

;DDD blogai kad nėr ilgų komentarų ;DD

Koks fainas tęsinys
Vargšė Can, dabar ją užpuls šimtai draugų ;D

Noriu darrrrr!!!!!!!

Ač ;D
Jooo, patikėk užpuls

ok tęsinys, dabar jum turėtų jis patikti ;DD

5 dalis

Visai nenorėjau atsisukti ir pamatyti tos balso savininkės, dėja ji pati paskubėjo ir uždėjusi man ranką ant peties atsuko į save. Prieš mane stovėjo Antonelia, ta pati Anto kuri mane tiesiog paliko sunkiausia mano gyvenimo akimirką, kai ją atprėkiau per telefoną ji nebedavė jokios žinios iki šiol. Dabar mažiausiai norėjau su ja kalbėtis.
-Canduuu, kas yra? – o ji norėjo.
-Pamąstyk – pratariau
-aaaa, tu vis dar dėl to - susiprato ji – Klausyk, Can.. Tą vakarą kai paskambinai, aš nieko nesupratau, vėliau tavo balsas tiesiog dingo ir su manim kalbėjo Colo, ji pasakė, kad daugiau tau neskambinčiau ir akyse nepasirodyčiau, pasakė palaukti, kol ji paskambins.-išgirdusi tai, dabar jau nebesupratau nieko. Tik supratau, kad dabar jau pykstu ant Julietos – Aš turbūt turėjau jos nepaklausyti, bet aš netgi tada nesupratau kas atsitiko – teisinosi ji – Tik kažkur po savaitės sužinojau... Tikrai turėjau, bet žinojau, kad Colores nori tau tik gero, todėl nesipriešinau...
-Ach.. Atleisk Antu – apsikabinau ją, ji man visad buvo brangi ir dabar supratau ją.
-Ne ne, aš kalta – tarė ji.
-Viskas gerai, svarbiausia, kad tu čia su manim – netgi nusišypsojau-Na, tai kaip tau sekasi?
-Man viskas gerai – nusišypsojo ji – Nuo tų 6 mėnesių niekas nepasikeitė, aš vis dar su Nikolu laiminga, na tik darbą turiu kitą... Dabar jau reklamos agentūroje dirbu...-ji pradėjo ilgą pasakojimą kurio aš visiškai nesiklausiau, žinojau, kad Anto jau tokia, kai užsiveda nebesustos, bet dabar neturėjau jokio noro klausytis apie jokį darbą. Tiesiog pasinėriau į savo mintis, ir diskutavau su savimi klausimu „Kaip skiriasi Colo darbas nuo Anto?“. Labai įsijaučiau į diksiją su savim, kad tik atsipeikėjau pamačiusi, kad Juanchas artinasi prie manęs su visa šutve „draugų“.
-Can grįžta į gyvenimą , can grįžta, can grįžta. Grįįįįįžta – dainavo jie visi.
Kažkokie du vaikinai paėmė mane ant rankų ir pakėlė į ora, jie nešė mane po visus kambarius kai kokią primadoną, o man tai visai nepatiko, aš norėjau visą vakarą praleisti ramiai, kažkur kamputyje, bet dabar viskas buvo kitaip, nei aš tikėjausi.
-Nuleiskit mane ant žemės- iš pradžių tyliai tariau – Nuleiskit ant žemės – kiek garsiau – Nuleiskit mane! – surikau iš visų plaučių, vaikinai pažvelgė į Juaną, tas linktelėjo ir jie nuleido mane, galvojau, kad ramiausiai sau dabar galėsiu pasišalinti, dėja... Visi tie „draugai“ susuko aplink mane ratą ir pradėjo dainuot, tą patį, kaip psichai, aš pati pajutau, kad tuoj tuoj išprotėsiu. Ten buvo visi ir Antu, ir Juanchas ir net Colores. Aš jau pati jaučiausi kaip psichė, o jie visi žingsniavo ir žingsniavo, man svaigo galva, ir jaučiausi kaip beprotė. Pagaliau tiesiog neiškenčiau prabėgau pro Juano ir Julietos sukabintas rankas ir išbėgau lauk. Norėjau būti su Agustinu, o kadangi jūra – tai Agustinas, toli bėgti nereikėjo. Tiesiog išlėkiau iš namo į paplūdimį, parklupau ir pradėjau isteriškai verkti. Verkiau ir galvojau, kodėl aš dar gyvenu. Kodėl iki šiol esu čia, turėjau tą pačia akimirką kai Agustinas mirė eiti pas jį... Aš tą supratau.
Atsistojau, tikrai buvau girta... Tiesiog nužingsniavau link jūros, vos įbridus ji buvo siaubingai šalta, bet man tai nerūpėjo, žinojau, kad viskas vyks greitai ir aš nieko nejusiu.
Po biškelį ėjau vis giliau ir giliau, kai pagaliau paskiekiau vietą kur jau reikėjo plaukti, nebesiekiau dugno... Daug neplaukiau, tik šiek tiek...Vėliau tiesiog plūduriavau... Turbūt net nepraėjus porai minučių netyčiom panirau,kiek kvėpavau, o vėliau nieko nebejaučiau ir nebemačiau. Pasidarė tamsu, tiesiog nejutau nieko ir nemačiau nieko, tik įsivaizdavau, kad matau Agustiną...

Kaip man patiko
Nesitikėjau, kad Candė nuseis pasimaudyt
Nu šiaip aš nežinau ką sakyt, tik tiek, kad noriu dar ;D

Nū kokio čia trumpumo komentarai, a?

Eik tu naktį
Nerealybė, rimtai, čia tai pavarei
Jau taip prikaustė galas, kad negaliu.
Dėk darrrr

ač.
Tęsinys....

6 dalis

Kai pramerkiau akis išvydau du susirūpiusius veidus. Vienas buvo Julietos, o kitas Juano. Aš staigiai pradėjau kosieti ir išspjoviau visą vandenį kuris buvo susikaupęs mano organizme.
-Candu,Candu ar tau viskas gerai? – iškart pradėjo cypti Juli.
-Taip,taip – kostelėjau.
-Tu mumis taaaaaip išgąsdinai – šastelėjo Doloresa
- Nereikėtų taip elgtis, Can – ramiai tarė Juanas
- Taip, ir jum nereikėtų taip elgtis – numykiau
-Can, aš atsiprašau, tikrai... Nepagalvojau, norėjau padėti... – kalbėjo Juanas kaip nuskriaustas avynėlis
-O taip, norėjai padėti- sukosėjau – Būtum labai padėjęs, jei nebūtum čiaq grįžęs, ar bent nebūtum iškėtęs viso šito cirko! Tu nieko nesupranti, visiškai nesupranti kaip aš jaučiuosi Juanai. Tau čia tik juokai, galvoji, kad man labai lengva, galvoji, kad mylimo žmogaus mirtis yra niekis, juk gali ir toliau sau „gyvent“, tu nieko nesupranti, nes niekad nieko nemylėjai!- surikau jau verkdama
-Can,aš...- jis atrodo suprato ką aš sakau
-Ne, tu nežinai ką pasakyti- rėkiau – Daugiau nenoriu tavęs gyvenime matyti, supratai? NENORIU niekada daugiau tavęs matyti savo akyse, maniau, kad esi toks nuostabus kokį prisiminiau, dėja... Tau tikrai reikėjo sukelti visą šį cirką, tik tam, kad pasirodytum, kad visi galvotų, „o Juanchas pagerino Can nuotaiką, o Juanchas gražino Can į gyvenimą, jis tikras šaunuolis!”, tau turbūt linksma… O aš dar maniau, kad likai man draugu... Dieve kaip klydau – šaukiau per ašaras, man buvo labai skaudu – Dink!Dink iš čia!Ir, kad daugiau nematyčiau tavęs!Dink!Dink man iš akiračio!
Juanas pažvėlgė į Julietą, ši linktelėjo, jis nužvelgė mane ir nuėjo. Visi klausėsi Julietos, visi ir visada, o dabar kaip niekad, kadangi jie žinojo, kad Colo žino, kas man geriausia, niekas nedrįso prieštarauti...
Man prasidėjo isterija. Colorada mane apkabino, o aš garsiai verkiau. Verkiau, verkiau ir verkiau. Taip buvo per visas isterijas, o jų jau seniai buvau atsikračiusi, bet dabar vėl... Tie „draugai“, per daug mane sukrėtė, paveikė, todėl vėl prasidėjo isterija.
Kai nusiraminau Juli nuvedė mane į savo mašiną ir nuvežė namo. Supratau, kad isterikavau pakankamai ilgai, kadangi drabužiai, bei plaukai jau buvo spėję išdžiūti.
Namie, Hermanas su Julieta mane paguldė lovon ir užmigdė. Kai pamanė, kad jau miegu Hermanas sušnebždėjo:
-Julit, jai reikia psichologo... Jau seniai to nebuvo. Be to, ji per daug užsidariusi savy, keista, kad jai isterija prasidėjo pabendravus su draugais.
-Ne Hermanai... Jie buvo kalti – tarė Colores – Be to, anksčiau mes susitvarkėm ir be psichiatro, šį kart jo irgi neprireiks.
-Bet Colo, aš nenoriu statyti Candės į beprotės vietą, tik noriu, kad jai būtų viskas gerai, kad ji gyventų... Specialistas jai tikrai padėtų – samprotavo Hermanas
-Na... Gal tu ir teisus. Ryt pasikalbėsiu apie tai su Can, bet tik jai ji sutiks – sušnabždėjo Juli ir jaučiau, kad ji verkia
-Viskas bus gerai,Julieta.Viskas bus gerai – pusiau pramerkusi akis pamačiau kaip Hermanas apkabiną ją verkenčią.
Kai jie išėjo supratau, kad Hermanas gal ir gerai mano... Gal man ir reiktų psichologo, bent sužinočiau ar man visai nenuvažiavo stogas... O gal ne? Nežinau....

Neturiu žodžių. Tieisog...
Šitas ff kitoks nei kiti šiame forume ir jis toks fainas! Jame tiek daug skausmo, bet tas skausmas žavi.
Dar anos dalies nepakomentavau. Kai ji nuėjo į tą vandenį... ne tikrai neturiu žodžių. Tu man sakei, kad pamatysiu, kad viskas neišsirutulios į gražią istoriją ir bent kolas jos tikrai dar nematyti.
Be to man patinka naujas rašymo stilius(juodos raidės, tarpai) tik šriftas kiek per mažas. Dabar visada taip bus?

Kaip man patiko
Candė beprotė XD O jei rimtai, tai kuo toliau, tuo įdomiau.
Ir pastebėjau kuo toliau, tuo tęsiniai trumpėja Negerai.
DAR.

Toks neapsakomas ;D
Man patiko, taip įdomu čia viskas :}
Nesugalvoju ką dar pasakyt, nes nusišnekėsiu ;D
Tiesiog DAR.

Ačiū jums mielosios

Kadangi Mistė. įdėjo ;DD

7 dalis

Rytas. Mane pažadino tai, kas ir kiekviena savaitgalį... Kažkas, turbūt Hermanas vėl mėgino nustebinti Juli pusryčiais į lovą, turbūt šiandien jis kepė kiaušinienę.
Aš nejučia atsistojau ir nužingsniavau virtuvėn. Ne taip kaip visada, Hermanas nustebo mane pamatęs.
-Labas rytas – bakstelėjau jam į žandą
-Labas – lėtai ištarė
-Juli žiūri tv kaip visad? – nusijuokiau
-Taip, taip ji ten... – jis žiūrėjo į mane keistu žvilgsniu.
Aš nužingsniavau, bet pakeliui sustojau
-Ei, manau man reikia psichologo, būčiau dėkinga jei paskambintum kokiam ir susitartum dėl susitikimo šiandien – nusišypsojau. Neaišku kodėl, bet šiandien jaučiausi gerai.
-Geeeeerai... – jis atrodė labai sutrikęs.
Julieta kaip ir kiekviena savaitgalį, gulėjo lovoj ir žiūrėjo „rytinį horoskopą“. Įžengiau į kambarį ir greit užšokau ant Juli pusantrės lovos.
-Ei,Can... Kas per...? – ji atrodė sutrikusi
-Man viskas gerai – susijuokiau
-Kažkam gera nuotaika? – viltingai tarė
-Atrodo taip. – išsišiepiau – Na ką šiandienai tavo horoskopas žada?
-Ajj, pataria sedėti namie ir žiūrėti ištisą jų programą – suurzgė ji.
-O man? – pasiteiravau, nors niekada tuo netikėjau.
-O tau, puikią dieną. Per kurią tu gali sutikti senų pažįstamų arba susirasti naujų draugų.
-O manau, tai išsipildys – nusijuokiau
-Kas? Išeini kur nors? – Juli atrodė nusivylusi.
-Na...Taip. Eisiu pas psichologą – išsišiepiau
-Kaip? Tu... – ji neteko žado.
-Viskas gerai, Colores. Aš noriu.
-Colores... Dieve kaaaaaip myliu tave – ji apsikabino mane.
-Panooos, maistas – pasigirdo Hermano balsas.
-Achhh teks keltis – suzyzė Colo.
Mes sunkiai išsiropštėm iš Julietos lovos ir patraukėm virtuvėn.
-Candu, jau susitariau su psichologu, va adresas – Hermanas iškart padavė man kažkokį lapelį.
-Ačiū Herai – nusišypsojau – Bėja Juli, ar turi naują Juancho telefą?
-Aiškuuu, o kam? – ji sukramtė pirmąją savo kiaušinienės porciją.
-Na, norėčiau jo atsiprašyti už vakar, žinai...
-A, va imk – ir ji padavė man lapelį. Stebėtina visi kaip pasiruošę...
Po itin skanių pusryčių pažiūrėjau vieną telenovelę su Julieta ir susiruošiau pas psichologą. Colo mane pavežė, kai sustojom prie visai gražaus namo man beišlipant ji šyptelėjo:
-Sekėms Can...Viskas bus gerai.
Aš linktelėjau ir nužingsniavau, po susitikimo žadėjau paskambinti Juanchui, šeip ar taip psichologo patarimo ir dėl to reikėjo...
Pasibeldus į namo duris mane įleido maloni tarnaitė, praėjus pora kambarių jau buvau psichologo, tiksliau psichologės kabinete. Aš apstulbau, ir sugebėjau išlementi:
-Eeeee... Eeeeee... Neee... Tai... ė... TU?