Just stay with me

O, kaip fainai
Įdomu kiek dar žmonių Candė susitiks
Beje, man patiko kaip sugalvojai su Pablu ;D
Nu ir šiaip man lb patiko.

Pamatysi kaip bus kitam tęsiny
ač ;D

Man vėl kažkaip žodžiai stringa, na bet vienu žodžiu aš perskaičiau ir man patiko.;D

ble aš supyksiu bubble

Tu irgi taip darai karais. tarkim aš dabar netriu laiko.;D

Nejuokinga

Nieko toks tęsinukas, trumpas
Juokas paėmė pabaigoj Tipo, Juanchai, pavežei ir dabar gali dinkt ;DD
Tai va, laukiu dar.

;DD
Varkšas Juanchas

Toks čia trumpas, bet db galit žvenkt ir keikt Pablą ;DD

11 dalis

Vaizdelis mane tikrai nustebino. Bare buvo tvanku, sedėjo pilna vyršikių ir gėrė. Iškart pastebėjau Pablą, jis sedėjo prie baro... Jo išvaizda tikrai buvo ne kokia... Apdriskusios kelnės, suplėšyti marškiniai, po kuriais puikavosi suprakaitavęs jo kūnas. Jo veidas neatrodė pasikeitęs, plaukai neatrodė ilgesni, nes vis dar buvo prilipę prie odos dėl prakaito. Jis žiūrėjo kažkur ir gėrė alų tiesiai iš butelio.
Net nepajutau kaip greitu žingsniu priėjau prie jo ir atsisėdau šalia. Jis neatkreipė jokio dėmesio, ir net nepažvelgė į mane, tik gėrė toliau...
-Ak Martinezai, kaip tu nusiritai... – net pati nepastebėjau kaip garsiai tai ištariau
Jis lėtai lėtai atsisuko į mane ir pažvelgė šaltu žvilgsniu. Po sekundės tiesiog su siaubu išsprogdino akis ir pratarė:
-Cande? Tu...?- jis kaip mat pradėjo tvarkytis. Purentis plaukus ir dar ką.
-Taip, Pablai...
-Cande, bet kaip tu čia...? – atrodė pasimetęs
-Draugas vienas tave čia sutiko ar pamatė, ir man pasakė, o aš tiesiog turėjau tave pamatyti, bet nesitikėjau, kad tu šitaip...
-Ką aš šitaip? – jis vaidino durną – Aš šitoks...
-Kaip tu? – paklausiau
-Aš alchogolikas... Atleisk, kad nebuvau tą naktį, pats nežinojau kur dėtis... Namie viską išvarčiau ir radau butelį degtinės, nuo to viskas ir prasidėjo... Ir štai aš čia. Sumautas alchogolikas.Lendžiu pinigus gėrimams ir daugiau niekam. Ir man gerai, aš esu aš. Būdinas alchogolikas
-Pablai... Nejaugi tu...?
-Cande, man gerai... Aš noriu mirti. O žudytis nenoriu, taigi anksčiau ar vėliau alchogolis mane nužudys.
-Bet kodėl, Pablai? – stebėjausi
-Kodėl, tu turėtum suprast... Aš čia nieko neturiu... Kam man gyvent? Niekam aš nereikalingas... Turėjau Eugę, bet jos netekau ir viskas dėl to vakaro... Turėjau draugų, ir jų dabar nebėr....
-Pablai. Turi mane. Pablai... Aš su tavim – mano akyse pasirodė ašaros. Dar vienas žmogus kuriam rūpi. Dar vienas žmogus kuriam rūpi, su savom problemom. Dar vienas toks kaip aš...
Dabar jaučiausi lyg būčiau patekusi į šį pasaulį su misija padėti visiems šiems kažkada buvusiems geriems draugams. Jaučiau lyg aš sutikau visus ne šeip, lyg tai būtų ne atsitiktinumas. Aš privalėjau jiems padėti, ir aš tai supratau.
-Pablai, turi kovoti. Gyvenimas dar gali būti geresnis, tau tikrai... Ir aš tau padėsiu.
-Can aš...
-Nieko, Pablai. – Jis dar galėjo būti laimingas, ko nebūčiau pasakiusi apie save...
-Tu padėsi man, o aš padėsiu tau – nusišypsojo jis ir mane apkabino.
Iškart pajutau stiprų alchogolio ir prakaito kvapą, bet tai neturėjo reikšmės. Dabar aš žinojau, kad turiu padėti jam. Ne tik jam, bet ir kitiems, sutiktiesiems. Dabar žinojau, kad dar turiu ką veikt šitam pasauly... Dabar tapau žmogumi padejėju, dabar norėjau, kad mano kažkada buvę draugai būtų laimingi... Juk žinojau, kad pati laiminga niekada nebūsiu... O jie turėjo galimybę, kurios aš neturėjau, todėl jie turėjo ja pasinaudoti... Ir su mano pagalba.

Aj, geras...
Pablas tai visiškai. Kažkodėl labai aiškiai matau jį kaip alchoholiką.
O man patinkaa, kad Can dabar visiems padės. Bet man atrodo, kad vistiek ir i kažką susiras kažkada.
Žodžių myliu šį ff!

Aš, kaip ir Bubblė, labai aiškiai įsivaizduoju Pablą tokį, kaip tu jį aprašei
Dabar be ilgų komentarų, pasakysiu, kad man kaip visada patiko ir kad myliu šį ff

Matot, man visai nesunku buvo pavaizduotu Pablą
bubble, gal ir susiras, o gal ir ne
Ačiūū ;D

Candė čia geroji samarietė ;DD
Patiko man
Tingiu ką nors ilgiau rašyt, tai užteks ;D

Taip, ji lb gera ;D

vėl kiek trumpokas... ;DD

12 dalis
Rytas buvo kaip visada... Tradicinis pirmadienio rytas.
Julieta vėl mane pažadino, šį kart ieškodama savo baltos palaidinės, kuri kaip pasirodo, gulėjo jau visą savaitę ant fotelio dar po milijonu drabužių.
Vis dėl to Colo, neradusi palaidinės išskubėjo į darbą.
Kaip visada papusryčiavau pusiau tylomis su Hermanu. Turbūt jis todėl man ir labai patiko. Nesistengė kalbėti kai nereikia, o kai reikdavo kalbėdavo daugiau net už Coloresą.
Visa diena prabėgo įprastai, išskyrus pirmąjį normalų psichologijos seansą pas Eugenią. Visiškai nustebau jai ištarus:
-Žinai... Šį penktadienį vienoje salėje vyks poezijos vakaras... Manau, tau tai padėtų...
-Kas čia dabar? – stengiausia kalbėti sarkastiškai – Dabar psichologė Suarei ir į poezijos vakarus vaikšto?
-Maria Candela Vetrano Vega! – ji taip sakydavo visada, kai rimtai supykdavo ant manęs
-Gerai, gerai... Nueisiu ten – pasistengiau nusišypsoti
-Aš rimtai... Tau tai padės...
Iš ties pirmasis seansas sekėsi neblogai. Sugebėjau tik appasakoti verkdama kaip jaučiausi tą naktį, tik tiek laiko užteko...
Kai vakare apie Eugės mintį papasakojau Coloradai, ji iškart užsidegė entuziazmu:
-Poezijos vakaras? Jei ten būtų buves psicholoGAS, aš būčiau skaičiusi jog jis kviečia tave į pasimatymą...
-Juli... Nešnekėk nesąmonių...
-Na, nesvarbu. Vykstam į UNICENTER nusipirkti drabužių.
-Bet Julieta, juk mes katik ten buvom... Ar nemanai, kad per brangu?
-Baik Cande... Dėl tavęs galėčiau visus savo pinigus atiduoti turtingiausiam Argentinos žmogui.
-Na... Aš abejoju.
-Can, jokių kalbų! Renkis.
Kaip ir visada aš pasidaviau ir net nepraėjus pusvalandžiui, mes jau buvome prekybos centre. Prasidėjo vėl ta pati matavimosi lavina... Turbūt mane nervavo tai, jog aš ten matavausi visą laiką, o ne Julieta, nes tai man būtų patikę, būčiau iškentėjusi...
-Idealizmas. Visiem poetam drebės kinkos kai tave pamatys – Colores pagaliau pasitenkino pamačiusi mane su ilga raudona aptempta suknele.
Neilgai trukus ji pati išsirinko ne ką prastesnė mėlyną mini suknelę, ir mes abi laimingos nukeliavome namo.
Namie neįsijungiau televizoriaus, o nuėjau prie kompiuterio – Ieškoti Pablui pagalbos. Kaip tik kai buvau pasinėrusi į savo ieškojimus suskambo mano telefonas:
-Alio? – atsiliepiau
-Cande...Cande... Padėk – dusliai girdėjau Pablo balsą ir kažkas numetė ragelį.
Aš nieko nelaukusi greit apsirengiau, pasivogiau Colo automobilį, kad ir neturėjau vairuotojo pažįmėjimo, man tai nerūpėjo. Iškart pasukau link „Cotos“. Įengusi bare tvyravo kiek įtempta nuotaika, o pamačiusi Pablą gulintį ant grindų – kraujuojantį persigandau.
-Pablai,Pablai – prilėkiau prie jo – Kas čia vyko? Kodėl niekas jam nepadeda?! – rėkiau ant barmeno.
-Na, užsuko jo senas pažįstamas... Jie kiek susikivirčijo... O tas pažįstamas tai...
-Užsikišk – prabilo Pablas
-Dieve, ir jūs nieko nedarote, bepročiai?! – rėkiau toliau.
Ir nė nepagalvojusi pakėliau šiaip taip Pablą ir nuvedžiau į savo, tiksliau Julietos mašiną.

Jau kaip suimtrigavo galas. Dabar galvoju, kas galėjo taip padaryt...
Šiaip mažai veiksmo ir trumpoka, bet galas atpirko viksą.
DAR!

Man žiauriaip patiko ;D Ypač galas.
Dar labai įdomu, kas vykas tame poezijos vakare, nes vistiek kažkas vyks ir be eilėraščių skaitymo
Laukiu dar ;D

Labiausiai tai man patiko galas, jame buvo daugiausiai veiksmo ir intriga ;DD
Tai va, laukiu daugiau :)

;DD Oooj kaip faina, kad aš žinau, o jūs nežinot

Na ką ;DD

13 dalis



Beveik nepagalvojusi nuvažiavau tiesiai į paplūdimį. Ten kažkaip išvilkau Pablą ant smėlio, o pati suradau mašinoje vaistinėlę. Aišku, Colo visada buvo apsirūpinusi visomis gelbėjimosi priemonėmis.
Kai pradėjau spiritu tepti Pablo žaizdas, jis papudo...Kaip iš transo.
-Vetrano? Čia tikrai tu... Tada... Maniau...Pasirodė viskas kaip sapnas...
-Venegas čia – ironizavau – Pablai, juk pats žinai, kad tokių dalykų nesusapnuotum, tavo fantazija ne tokia laki...
-Taip... Bet aš...-jis atrodė pasimetęs – Aaaai – ko ne suklykė kai dar kart patepiau jo žaizdas spiritu.
-Ramiai,ramiai Pablai...-kiek uždelsiau – Kas tave užpuolė?
-Can senas pažįstamas, gi sakė tau.
-Bet Pablai, kas jis buvo?
-Ne.. Ne... Negaliu tiesiog pasakyti.
-Pab...
-Can, tiesiog negaliu...-tada ir jis nutilo.
Aš supratau, kad neturėčiau jo per daug klausinėti. Kadangi pažinojau Pablą, žinojau, kad jei jis nenutarė ko pasakyti, gali itikinėti visaip ir jis tau vis tiek nepasakys, jei pats to nenorės. Todėl tai buvo beprasmiška...
Tyla iš ties užsitesė. Abu žiūrėjome į tolį. Į jūra... Jis jau sugenėjo atsisėsti. Tyla buvo maloni, kadangi žinojau, jog tylime ne dėl to, kad visai neturėtumėmė ką vienas kitam pasakyti. Ne, kaip tik turėjome labai daug ką pasakyti... Bet reikėjo susidėlioti mintis
-Štai kodėl mane atvežei prie jūros. Jūra tau primina jį, ar ne? – tylą nutraukė Pablas įdėmiai žiūrėdamas į jūrą.
-Taip... Būdama čia jaučiuosi lyg turėčiau bent ketvirtadalį jo šalia... Jausmas toks lyg jis visai šalia, bet negaliu jo nei matyti, nei jausti. Galiu tik nujausti, kad jis čia... – sunkiai, bet tvirtai ištariau
-Taigi... Juk vis dėl to, jis čia dingo... Patikėk man buvo tikrai skaudu...
-Žinau, Pablai. Kaip manai kodėl aš dabar su tavimi?
-Na..
-Neeee Pablai – nusijuokiau
-Ir ką aš tavo manymu pamaniau? – nusišypsojo jis ta šypsena kurios jau seniai nemačiau
-Na... Juk pats žinai. Mes visada sugebėdavom bendrauti telepatiškai – stengiausi juoktis kuo natūraliau
-Taip.Tu nepasikeitei Candela. Vis dar tokia pat ironiška ir telepatiška – juokėsi ir jis
-Na, ne visada tokia buvau. Dabar kažkaip atsigaunu. Anksčiau... Šeip dar visai neseniai man būdavo labai sunku – vėl užvedžiau rimtą pašnekesį
- Ir tu eini kiekvieną naktį prie jūros?
-Telepatikas – skardžiai nusijuokiau
-Ne, aš kalbėjau rimtai... Tiesiog tą jaučiau.
-Negana tau alchogoliko, dar ir telepatikas – toliau mėginau iš visko paversti juoką
-Can, suprantu, kad nenori apie tai labai kalbėti...
-Taip, todėl, manau kalbėsime kai norėsiu – toliau juokavau
-Na, iš esmės tu teisi – nusišypsojo jis
-Visad tokia buvau – nusišypsojau ir aš- Žinai ką? Siūlau pradėti iš naujo... Ir rytojaus dieną paskelbti kaip dieną be ALCHOGOLIO
-Ideali mintis. – nusijuokė Maritenzas – Pažiūrėsim kaip atsilaikysiu
-Manau tau pavyks, sugalvosiu tau veiklos, kad nereikėtų imtis butelio
-Negi tikrai tai padarytum dėl manęs? – jis tikrai atrodė nustebęs
-Taip, juk mes draugai.
-Na ką gi... Ryt manęs laukia sunki diena
-Pasiruošk, Pablitai
Likusį vakarą, tiksliau naktį mes praleidome kalbėdami, juokdamiesi, apsikabinę kaip draugai sedėdami... Viskas labai priminė senus laikus, tik trūko dar keturių žmonių...

Eiktu sau kaip liūdna. Kažkodėl vos neatsižlimbiau per šią dalį. Įsivaizdavau kaip iš tiesų reiktų jaustis, jei prarastum tokį mylymą žmogų... Ne u kažko taip įsijaučiau... Tuoj verksiu, rimtai. Dar.

Jei per šią vos neapsižliumbei, tai per kitą tikrai žliumbsi

Įdėk dar, ką? Prašauuuuuuu...

Nu aš daaaaaar neparašius daaaaar

Bet aš taip noriu... Na bent rytoj laukiu.