Just stay with me

Nu ir kas tau leido palikt tokią intrigą, a?
Pastebėjau Candė nuotaikos labai svyruoja ;D
O dabar man žiauriai, velniškai, labai įdomu sužinoti, kas tas pscihologas.
I love šitą ff

Ou jeeees ;DD
Ač ;D

Koks trumpas
Patiko man, labai pabaigoj suintrigavai.
Dėk dar ;D

Jau po Mistės tai ištiesų toooks trumputis atrodo. Pasitemk!
Bet Candės nuotaikos tai ką žinau... Čia turbūt dar vienas to skausmo padarinys.
O jau intriga ant galo...
DAR!

ač mis amores
Man neišeina ilgesnių rašyt, nes nesinori visko į vieną sukišt
Bet pažadu, kad tęsiniai po biški ilgės ;D

Ankščiau pati man sakydavai, kad per trumpi tesiniai, o ką pati dabar darai? Negražu taip.

Nu gi sakau, kad sukišt į vieną visko negaliu
Ilgės tęsiniai, ttaikos ir ramybės ;DD

Aš jūsų nebemyliu Blogos jūs, net tęsinio neįdedat

8 dalis

-Eeeee... Eeeeee... Neee... Tai... ė... TU?
- Taip, ta pati Eugenia Suarez, buvusi garsi aktorė... – tarė mergina net nepakėlusi akių į mane.
Ne, tai tiesiog negalėjo būti ji. Ji nebuvo panaši į save, ji nebebuvo panaši į Eugenią Suarez. Ne, ne iš išvaizdos, ji liko tokia pat blondinė ir veidas nei kiek nepasikeitęs... Bet ji buvo nebe ji... Jos ta ryški asmenybė dingo... Ji nebeatrodė kaip ta kuri pastoviai laukė progos eiti nusipirkti naujų drabužių ar išbandyti naują klubą.Ne, dabar prieš mane sedėjo kita mergina. Rimta rafinuota psichologė. Ironiška, bet kas kart gyvenimas atrodo vis neįtikinamesnis. Atsitiko, tai kas atrodo niekada negalėjo atsitikti.
-Euge... – tariau ir prisėdau ant kedės.
Eugenia pagaliau pakėlė į mane akis ir iš nuostabos nusiėmė savo akinius.
-Cande?Cande tai tu... – atrodo lyg tik dabar aš būčiau įžengusi į kambarį.
-Taip... – tariau sunkiai – O tu Eugė- kiek ironiška...
-Taip... – pro ašaras nusijuokė Eugenia ir apkabino mane stipriai, stipriai...-Can, atleisk man. Labai prašau atleisk- ji įsiverkė, o aš nesupratau apie ką ji, bet leidau jai verkti, kaip ir sau... Dar viena draugių akimirka...
Kai ji nusiramino, mes atsisėdome ir išgėrėme kavutės.
-Atleisk man Can...
-Už ką? – pagaliau paklausiau
-Ach... Už tai, kad nebuvau su tavim tada... Tada kai tau labiausiai manęs reikėjo... Dieve kokia aš draugė...Atleisk Can... Atleisk
-Viskas gerai, praėjo- tariau- Džiaugiuosi, kad tu bent prisimeni kas atsitiko...
-Prisimenu? Tai ne tik prisimenu, man tai daug kainavo...
-Papasakok Eu. Kas atsitiko? – kiek susirūpinau dėl jos.
-Tada aš negalėjau būt su tavim, nes pati palūžau, turbūt būčiau tave tik išvarius iš proto, jei būčiau buvus su tavim. Po jo mirties aš daug verkiau, turbūt mėnesį... Ir tik Agustinos, na žinai mano best friend, dėka aš dar gyva. Ji man padėjo... Ir po to įvikio viskas nebegalėjo taip būt kaip anksčiau... Tik ne man... Aš nusprendžiau tapti psichologe, kad galėčiau žmonėm padėti, tokiomis sunkiomis akimirkomis kurias pati ištvėriau... Ir aš pasikeičiau, ir viskas tik dėl jo mirties, tai labai mane paveikė... Ir galiu pasakyti, aš dar po to neatsigavau...
-Dieve Euge-tiesiog apkabinau ją dar kart. Jaučiau, kad jai iš tiesų rūpi. Jai rūpėjo Agustinas, jai jo trūko, ji jautėsi kaip aš, Ir jai tikrai rūpi, ir nesvarbu, kad tada jos nebuvo šalia, svarbiausia, kad jai rūpi... – Viskas gerai, tu išgyvenai.
-O tu Can? Dabar man svarbiausia tu, atleisk,kad nepasirodžiau... Neišdrįsau...
-Viskas gerai, užtekes tų atleisk...
-na, pasakok apie save...
-Na... Man buvo isterijos, verkiau ištisai, dabar kiek atsigavau, bet negaliu džiaugtis gyvenimu, supranti? Negaliu džiaugtis kai jo nėra... Iki šiol kiekvieną naktį einu prie jūros... Taip jaučiuosi arčiau Agustino, juk jis dingo ten... Aš jaučiu tuštumą, bet tik Julietos ir Hermano dėka, aš dar galiu gyventi – su ašaromis akyse ištariau
-Dieve, Cande... Kaip psichologė tau sakau: aš padėsiu tau. Padėsiu tau taip, kaip padėjau sau – net tokiomis akimirkomis ji kiek juokavo, tada supratau, kad senoji Suarez niekur nedingo.
-Vis dėl to, senoji Eugenia dar čia – nusišypsojau
-Taip.. pradedame nuo šito – nusijuokė ji – Gal eikim pietų? Ten apie viską plačiau pakalbėsim.
-Mielai – nusišypsojau.
Mes išėjome iš Eugenios namų. Pavalgėme ir pasikalbėjome nuostabiai, kaip senais gerais laikais...Tada man atrodė, kad viskas ne taip ir blogai, kad viskas gali būti gerai...
Gal kartais ir horoskopai nemeluoja, nes aš tikrai sutikau seną pažįstamą... Ne, meluoja... Sutikau draugę, gerą draugę ir neseną...

O, man patiko.
Pliusas tau, nes tęsinys ilgesnis
Nustebau, kad Eugė psichologė, iš pradžių kažkaip sumaišiau tavo FF su Mistės, tai pagalvojau: kas čia dabar vyksta? paskui viską išsiaiškinau ;DD
Man patiko.
Aišku, noriu dar

O visai ilgas komentaras, kaip tavo komentarui
Ač ;D

Aš irgi pastebėjau, kad kažkaip ilgas išėjo čia tikriausiai todėl, kad tavo tęsinys ilgokas xD

Kitas tęsinys bus dar ilgesnis, taigiiii ilgesnio komantero lauksiu

Aš irgi kaip Spalvota išpradžių su Mistės ff sumaišiau ir nelabai usisgaudžiau.
Šiaip netikėtai taip viskas.
Na iš Spalvės gavai ilgą komentarą, tai iš manęs nebegausi.:p(tu su tuo smailu man įtaką padarei )

Ble apie tęsiny nieka nepakomentavo duxė
Nėr už ką ačiū sakyt

Man labai labai patiko.
Patenkinta?

Nelabai
Bet biški.

Na, aš atvirkščiai nei Bubblė su Spalvota, šito ff nesumaišiau su savo
O kalbant apie tęsinį, ko jau ko, bet nesitikėjau, kad psichologė bus Eugė. Čia tikrai nustebinai
Be to aš irgi labai džiaugiuos, kad šitas tęsinys ilgesnis už buvusius ;D

;DD Ou jėėės

Nu čia jau ilgas

9 dalis

Susitarėme susitikti su Euge kiekvieną dieną, psichologijos seansui. Ji pažadėjo man padėti ir aš tikėjau, kad ji man tikrai gali padėti.
Po kavutės su Eugenia nenorėjau grįžti namo, todėl nusprendžiau tiesiog pasivaikščioti po miestą. Bevaikščiodama prisiminiau, kad žadėjau paskambinti Juanchui, taigi nieko nelaukusi surinkau jo numerį.
-Alio? – pasigirdo ne itin patenkintas Juano balsas kitame laido gale.
-Juanai...- tariau pakankamai nedrąsiai.
-Cande? – nusistebėjo jis
-Na, taip... Paklausyk. Aš norėjau atsiprašyti tavęs už tai ką vakar tau prišnekėjau ir už tai, kad...
-Ne,Can. Viskas ką tu pasakei buvo tiesa – pertraukė jis mane
-Nepertraukinėk! – suklykiau į ragelį – IR už tai, kad tikrai baisiai su tavim elgiausi. Man buvo isterija, o tu esi man labai brangus žmogus. TODĖL atsiprašydama norėčiau su tavim susitikti. Ryt vakare tinka?
-Kvieti mane į pasimatymą? – kaip visad jis su savo juokeliais...
-Juanchai...
-Gerai,gerai. Užvažiuosiu šeštą, tiks?
-Taip. Iki – numečiau ragelį.
Toliau vaikščiojau po Buenos Airių centrą. Visiškai nenorėdama pradėjau klausytis dviejų merginų pokalbio. Jom buvo gal 17.
-Ar matei jį?Jis buvo toooooooks nuostabus – svaigo viena
-Kada? – paklausė kita
-Vakar, Susanos Gimenez laidoje. Dieve kooooooks jis simpatiškas – toliau svaigo pirmoji
-Ak, tikrai... Dar tame seriale, kaip jis vadinosi...? – neprisiminė antroji
-Casi Angeles – prisiminė pirmoji.
-Taip, taip CA, dieeeeeeeve ten jis tooooks buvo, eiktusau – pradėjo svaigti ir antroji, o man pasidarė netgi įdomu, apie ką jos kalba.
-O dieve matau jį! – suriko pirma
-Taaaaip, ir aš jį matau... Svajonėse – šypsojosi antroji
-Ne! Ten už kampo, jis! – suklykė pirmoji ir nubėgo už kampo.
Antroji nusekė paskui... Man pasidarė labai įdomu, todėl tiesiog nuėjau ten pažiūrėti. Atsistojau už kampo, kad niekas iš jų manęs nepamatytų ir stebėjau juos.
Vaikino figūra stovėjo ir rašė savo parašą, ant kažkokių lapelių. Vėliau buvo eilė fotografuotis. Vos sužibėjus fotoaparato blykstei aš pamačiau jį. Ten stovėjo jis...
Negalėjau patikėti savo akimis. Tiesiog stovėjau kaip įbesta.
Neilgai trukus merginos dingo, o jis praėjo pro mane. Tikėjausi, kad manęs nepamatė, dėja... Jis atsisuko ir grįžo:
-Cande...- tarė pusiau liūdnai, pusiau linksmai.
-Gastonai... – su siaubu tariau.
-Tai kaip tau...- sekasi. Norėjo paklausti šuncpalaikis. Laiku sustojo.
Aš tiesiog norėjau nueiti, dėja jis mane sustabdė suėmęs už alkūnės:
-Can prašau... Nueikim pasikalbėkim į kavinę ir daugiau niekada galėsi su manim nebesikalbėti, tik dabar prašau... – atrodė, kaip nuskriaustas šunelis.
-Gerai. – susidomėjau.
Be žodžių nužingsniavom į šalia esančią kavinę ir joje užsisakėme kavos.
-Na, ko nori? – ėjau prie reikalo
-Cande gal nereikia taip...
-Taip kaip? – paklausiau – Po to kaip su manim, tiksliau su visais pasielgei?
-Can, vardan mūsų draugystės...
-Būtent, vardan mūsų draugystės, kuri turbūt neegzistavo, nes vos atsiradus progai tu tiesiog dingai iš visų gyvenimų, ką pasakysi?
-Candela, leisk man viską išsakyti, prašau...
-Kalbėk.
-Tą naktį, aš nebuvau ten, pati žinai... Bet tą pačią naktį, aš tai sužinojau... Ir laužiau galvą ką man daryt... Ar vykt pas tave, ar vykt pas kitus kas ten buvo... Nežinojau tiesiog ką daryt, todėl likau namie... Kitą dieną net bijojau jums akyse pasirodyti, žinojau, kad pasielgiau apgailėtinai... Todėl nusprendžiau daugiau su jumis nebepasimatyti, ir užmiršti kas atsitiko tą naktį, taip maniau, geriausia... Ir aš... – atrodė, kad jis galvojo pasakyt „užmiršau“ ar „niekaip negalėjau užmiršti“ – užmiršau. – vis girdimai tarė.
Aš ilgai tylėjau. Tiesiog žiūrėjau jam į akis, o jis nenusuko žvilgsnio, kaip visad... Kad ir ką` sakė, tas Dalmau jo akys visada pasakydavo tikrą tiesą...
-Neužmiršai – tariau ramiai.
-Užmiršau – paprieštaravo Gastonas
-Ne Gastonai. Neužmiršai, tau rūpi – mano akyse susikaupė ašaros.
-Man nerūpi – sunkiai tarė Dalmau
-Nežinau, ką čia megini apgauti Gas... Save turbūt, bet manęs neapgausi. Tu turbūt tapai per dideliu bailiu, kad pripažintum, kad nepamiršai ir, kad tau rūpi...
- Iš kur žinai? – nusistebėjo Gasta
-Juk matau... Be to, jei tau nerūpėtų, dabar aš nezsedėčiau čia su tavim ir tu man visko nepasakotum... Pripažink Gastonai... Tau rūpi...- ašaros jau riedėjo mano skruostais.
-Kam? Aš ir taip ramiai gyventi negaliu, ir vis mėginu tai pamiršti, bet nesugebu, todėl turiu įtikinėti save, kitaip nieko nebus! – išrėkė jis
-Kai norėsi su tuo kovot paskambink man – atsistojau ir įspraudžiau jam į ranką lapelį su savo telefono numeriu.- Bijoti yra natūralu, tik ko tu bijai?-tai pasakiusi tiesiog išėjau.
Dar vienas žmogus kuriam rūpi... Bet jis to nenori pripažinti. Kiekvienam žmogui savo problemos... Jis bijo, bet ko? Jis elgiasi kvailai...

Nejaugi ir čia Gasta bus debilas? Tikiuosi ne
O šiaip man velniškai patiko. Tas susitikimas toks netikėtas. Ir Gastos elgesys netikėtas.
Myliu šiyą ff

Miste - viską pamatysi, gal jis ir bus debilas, gal ne, gal jis bus pusdebilis
Ač ;D
Spalve - o tu tikrai pasistengei su komentariuku ;D
Matysim kaip čia su Gastonu bus

Ištikrųjų beveik nesupratau kas čia įvyko. Čia aš turėjau nesuprast ar reiks skaityt dar kartą?
Bet man vistiek labai patiko, nes man patinka kiekvienas šito ff tesinys.:)

;DD ač

10 dalis

Visą dieną praleidau lovoje su Colo žiūrėdama visus filmus iš eilės per TV1000.
Sekmadieniais su Euge susitarėme nesimatyti, pailsėti... Taigi visa diena iki penktos valandos buvo laaaabai turininga.Maždaug pusę šešių išsiropščiau iš lovos:
-Kur eini? – paklausė Juli, mat apie susitikimą su juanu nebuvau jai prasitarus
-Su Juanchu susitikt – tariau – Turiu paskubėt
-Skubėk – nusijuokė Colo
Maniau, kad nespėsiu, bet spėjau. Įskaitant ir tai, kad Juanas vėlavo. Kokias dešit minučių, po to pamajakino ir aš nulipau žemyn. Nustebau pamačiusi gražujį jo Mersedez Benz, o ilipusi mašinon dar labiau nusistebėjau, nes ir pats Juanas atrodė, kaip čia pasakius... Žavingai? Viskas tikrai priminė pasimatymą. O aš dar buvau apsirengusi ilgą suknelę, bent tiek... Kažkas...
-Labas – tariau
-Sveika – nusišypsojo Juanas
-Na, kur važiuojam?
-Pamatysi.
Visą kelią mes važiavome nekalbėdami. Jaučiausi keistai, ir man tai visai nepatiko...
Kai atvykome ma pasidarė dar keisčiau, nes nuvykome prie jūros.
-Tenai – parodė ranka į kažkokį namą.
Be žodžių nužingsniavome į tą namą. Namas iš tiesų buvo restoranas. Atrodė kaip visai geras restoranas, bet jame nebuvo nei vieno žmogaus išskyrus padavėjus. Prisėdome ir užsisakėme kažkokio maisto su neaiškiais pavadinimais ir aukštomis kainomis.
-Nuo kada Juanchas vaikšto į tokius restoranus? – pasidomėjau
-Nuo šiandien – nusijuokė jis
-Juani, kam tu čia mane atsivedei? Čia kažkaip viskas keista, gal žinai kodėl čia taip tuščia? – užpuoliau jį su klausimais
-Tiesą sakant, draugas man rekomendavo šią vietelę – nusijuokė jis – Nekokia rekomendacija
-Žiūrint koks tas draugas – tariau – Na, gerai. Keičiam temą.
-Can, kodėl tu čia mane atsivedei?
-Ne, tai tu mane čia atsivedei.
-Na, tada kodėl tu norėjai susitikti?
-Kad pamatyčiau koks tu žavus su kostiumu – nejučiom tariau. Dieve mano sarkazmas grįžo?
-Cande... O jei rimtai?
-Na, nes norėjau atsiprašyti už tą vakarėlį, elgiausi kvailai, juk žinai, kad esi man labai brangus draugas... Ir noriu atsiprašyti, kad neprarasčiau tokio draugo kaip tu.
-Can, aš čia turėčiau atsiprašyti – tarė jis – Viskas ką pasakei buvo tiesa... Aš tikrai elgiausi kaip tikras debilas. Atleisk...
-Viskas gerai – nusijuokiau – Užteks tų atleisk, nes jaučiuosi jau kiek kvailai
-Gerai, tada pakalbėkim apie gyvenimą – nusišypsojo Juanas
-Na, kaip tau sekėsi JAV? Žadi grįžt?
-Gerai, viskas puiku. Dėl grįžimo dar nežinau... Bet man labiau rūpi, kaip tu?
-Man... Viskas gerai. Vakar sutikau Eugenią, ji man žada padėti.
-Kokią Eugenią?
-Suarez.
-Euge? Oooo kaip ji laikosi?
-Gerai, gerai.
-Žinai, aš neseniai buvau sutikęs Pablą – lyg netyčiom užsiminė Juanchas
-Martinezą? – pakraupau
-Taip. Jis daug klausinėjo apie tave, bet pats atrodė nekaip...
-Ką tai reiškia?
-Na... Sutikau jį bare „Cotos“, jis gėrė ir...
-Dieve, turiu su juo susitikti – susivokiau. Turbūt dabar jaučiausi kaip mergina turinti visiems seniems draugams padėti...
-Nuvesiu tave ten kada...‘
-Ne, Juanai, DABAR – surikau
-Bet, mes net... Mes gi... – atrodo po poros minučių jis susivokė – Gerai, nuvešiu tave ten...
Mes tiesiog atsistojome ir išėjome. Važiavome vėlgi be žodžių, mačiau, kad Juanas pyksta, kažkiek tikrai pyksta.
Staiga automobilis sustojo.
-Atvykome – šaltai tarė Juanas
-Ačiū Juanchi, pažadu ryt susitiksim – nusišypsojau, bakstelėjau jam į žandą ir išlipau iš mašinos.
Įėjusi į tą barą nustėrau. Vaizdelis buvo tikrai ne toks kokio tikėjausi...