Milė. Jos požiūris.

Man eilinį kart patiko
Dievinu tokį rašymo stilių. Beje, lb puiku, kad tęsinys pailgėjo, tikiuos jie nebetrumpės ;D
Dar ;D

Ačiū ;}
Būtų buvę trumpas, bet sujungiau du ir gavosi ilgesnis ;D

Ou jė, man kaip visad patikoo
Man lb patinka Milės charakteris

Man ji irgi visai nieko ;DD

Man patiko. Tie sakiniai apie tevus
Del Kajaus. Puikiai isivaizduoju jos elgsena ;DD
Ooo taip, dienorasti, kuo daugiau jis bus ukrautas jos nutikimais , tuo mum bus idomiau ;D

O, taip, man patinka tavo apsilankymai ir komentarai ;DD
Ačiū ;}

Kodėl aš buvau neskaičius?
Šiaip jau trumpumas tesinių, tai negaliu pakęst, Rimtai, susiimk dar labiau.
Man patiko. Šiaip nežinau ką rašyt, trūksta man žodžių dabar ko tais.;D

Nežinau
Trumpumas? Nejuokauk, ir taip jau ilgi čia ;DD
Ačiū ;}

Nu, nu, visai ne. Tu čia iš mūsų visų dabar trumpiausius rašai. Temkis.

Tikrai ne ;P
Tu irgi nelabai ilgus rašai
Nesitempsiu dabar tyčia ;D

Aš neilgus? Taip, ankščiau rašiau trumpus, bet dabar...
Ej nu, taip negalima.

Man viskas galima, aš beveik DIEVAS ;DDD

Bet tik beveik, todėl turi ilgint tesinius.;D kai būsi visiškas dievas, galėsi nebeilgint.;D

Neaiškink ;D
OK, dedu, bet dabar trumpas ;DD

Kodėl kartais taip sunku gyventi? Galvoti, kvėpuoti ir net gi jausti? Kodėl būna sunku, lengva, pakenčiama? Kodėl visada negali būti gerai? Tiesiog gerai.

Po šių mano žodžių tikriausiai pagalvojai, kad man kažkas ne taip? Kad aš liūdna? Kenčiu? Ne. Man viskas gerai, paprasčiausiai šiandien aš susimąsčius. Susimąsčiau be jokios priežasties. Priežastis aišku buvo, nebuvo ką veikt.
Užtenka. Užkniso. Pasigailėsiu tavęs ir nebekankinsiu su savo mintim, matau, kad nepatinka, nes baisiai susiraukei. Na ir būk toks.

Šiandien po pamokų su draugėm buvom kavinukėj, savo mėgstamiausoj. Mačiau Kajų, jis priėjo ir pasisveikino, pasiūliau prisijungti prie mūsų ir jis sutiko! Tą akimirką buvau labai laiminga, bet mano laimę sugadino Greta. O ji kalė, tikrai.
Sėdėjom sau linksmai, užsisakėm obuolių pyrago ir ledų (mmm). Valgėm, išgėrėm po kokteilį ir aš užsisakiau dar ledų, o Greta buvo tokia gera draugė ir man pasakė:
-Dar užsisakysi?
-Aha.
-Blemba, pasižiūrėk į veidrodį, jau ir taip stora, o dar valgysi? Tau dietos pasilaikyt reikia.
Pasimečiau, išraudau. Niekad negalvojau, kad esu stora, tikrai. Aišku, neesu aš ten baisiai plona ir panašiai, bet maniau, tikrai maniau, kad neesu stora.
Kaip man gėda pasidarė prieš Kajų! Ačiū Dievui, kad jis toks supratingas ir geras, tad jis įsiterpė:
-Kas tokia stora? – buvo nustebęs.
-Kamilė. Tu pažiūrėk į ją, tikra karvė. – be skrupulų tarė Greta.
-Neįsižeisk, bet karvę matau tik vieną.
-Aš irgi, tai Kamilė.
-Dėja. Kamilė yra tikras kaulų rinkinys, jai tik valgyt ir valgyt, dabar ji tikrai per liesa. O karvė esi tik tu, nesuprantu tokių „draugių“ kaip tu. Šitaip stumt ant draugės, žemas lygis, tad Gretute-Karvute, tau tik tylėt. O tu Mile, kaip gali su ja bendraut?
-Klausyk, mažiau tu čia reikškis. Kamilė mano draugė, aš jai noriu tik gero. Ir kas čia per vardo iškraipymas? Milė? Kaip šlykštu.
Jau galvojau, kad jie niekad nebaigs. Aurėja su Vika sėdėjo amą praradę, o Miglė šypsojosi, kur jau nesišypsos, juk Greta „triumfavo“. Nusprendžiau pagaliau baigti būti, kažkokia tai bejėge ir prakalbau.
-Tylėk Greta. Mane užkniso tavo pastabos ir tavo gynimai Kajau. Aišku, aš dėkinga už tavo replikas Greta, bet gal geriau jas prisitaikyk sau? Nes jau pilvukas lipa iš tavo bliuskutės, daryk išvadas mergyt, negalima taip apsileisti. O Milė man patinka, daug geriau už Kamilę, tad ačiū Greta tau už piktas pastabas, ir ačiū tau Kaujau už naują pravardė.
Po mano žodžių visi užsičiaupė, tik Greta šnairavo į mane, bet man buvo dzin. Buvau su dviem geriausiom draugėm (Vika ir Aurėja) ir man patinkančiu vaikinu. Ko daugiau galima norėt?
Tikriausiai galima norėt dar būtų: mašinos, teisių, kad Kajus būtų mano vaikinas, būti vėl draugais su Tomu. Tomas!
Tomas! Tomas! Tomas! Tomas! Tomas! Tomas! Tomas! Tomas! Tomas! Tomas!
Būčiau visai pamiršus. JO laiškas, dar neperskaičiau. Einu, greitai grįšiu, viską tau papasakosiu.

Po 20minučių.
Aš priblokšta. Tikėjausi kažko kito iš to laiško, galiausiai iš pačio Tomo.
Laiškas buvo banaliai nebanalus.
Toks aiškus ir be jokių vilčių. Nuvylė.
Cituoju:
,,Labas, Kamile. Ištryniau tavo numerį, nenorėjau rašyt į jokius one.lt ir kitas nesąmones, tad parašiau tau į el. Paštą. Turiu tau pasakyti tik tiek: pas mane yra likę tavo daiktų, tad susitariam kada ir kur susitinkam, aš tau juos atvešiu, arba jei jų nenori – išmesiu. Būtų smagu atgauti man savo daiktelius, kurie likę pas tave. Iki. Laukiu atsakymo.“
Sunervino tik. Neesu svajoklė, na gal tik truputį. Koks šaltas laiškas. Šaltas.
Atsakymas buvo trumpas ir aiškus:
,,Labas. Galim susitikt rytoj, kavinėj, kaip visada 15:00h. Jei neateisi tai neateisi.“
Aišku, baisiai norėjau parašyt:
,,Labas, eik tu toli toli. Susikišk mano daiktus sau į subinę ir gyvenk laimingai“.
Bet taip negalėjau parašyt, vis gi draugai buvom, t.y. pora. Baisiai noriu su juo susitikt, pasikalbėt. Gal liksim bent draugai?
Ahhhhhh...

"Eik tu toli toli"
Nerealus tęsinys. Pirmoji dalis, tai WAUWAUWAU. Ta Greta, tai loxė, bet manau ji ir turi tokia būt XDBeje, man dar patinka, kad Kamilė, taip šiltai su dienoraščiu bendrauja

Ačiū ;D
Ką dar čia pasakius? ;D
Ačiū

O, ilgesnis. Ir dėl to jis man patiko. Nes kažkiek veiksmo jau jame buvo. Šiaip tas laiškas toks žiaurus truputį, bet labai įdomu, gal dar kas nors bus su tuo...

Šitas kaip tik trumpesnis ;DDD
O su juo tai bus.....bet nieko nesakysiu

Jūs nepatikėsit, ir vėl tęsinys

Pasiruošimas.
Grįžau iš mokyklos. Numečiau kuprinę į kampą ir pradėjau ruoštis. Ruošiausi susitikimui su Tomu.
Keista, ankščiau man buvo nesvarbu kaip atrodau, jis juk pripratęs mane matyti visokią: gražią, baisią, normalią. O dabar prastovėjau prie veidrodžio dvi valandas! Tu įsivaizduoji, baisiai ilgai. Man nebūdinga.
Liko pusvalandis, turėčiau paskubėti, bet nesinori. Nors norisi. Neapsisprendžiu.
Ką gi, pasiimu daiktus ir bėgu. Iki ;}*

Meilė – nepaaiškinamas jausmas. Jo apibūdinti neįmanoma, nors dauguma tai supranta, kaip susikabinimą už rankučių, šiltus apsikabinimus, kartojimą „aš tave myliu“. Bet aš meilę suprantu kitaip, meilė – tai toks jausmas, kai be žmogaus nebegali. Turi visada jį jausti šalia, galvoti, sapnuoti, laukti susitikimo, sms‘o ar skambučio. Meilė, panaši į maniją, bet tokia ir turi būti. Ji turi būti tyrą ir tikra. Tai svarbiausia.
Na gerai, užtenka čia kalbėt apie jausmus ir meilę, matau, kad netveri savam knygos kailyje ir lauki mano pasakojimo. Tad pradėsiu. Kažkada.

O viskas buvo taip:
Atėjau į kavinę, apsidairiau ir pamačiau Tomą, jis sėdėjo mūsų „firminėj“ vietelėj. Nedrąsiai priėjau. Jis pasisveikino.
-Sveika. – pasisveikino be jokių emocijų.
-Sveikas. – tariau ir prisėdau.
-Ledų?
-Aha.
Koks beprasmis pokalbis.
-Gražiai atrodai. – nutraukė tylą.
-Ačiū, tu taip pat.
-Atrodai gražiai, kaip niekad. Tu čia tyčia taip? Kad man skaudžiau būtų?
-Kas tyčia ir ką tyčia? Atrodau taip kaip visad. Aš tavęs nenorėjau, nenoriu ir nenorėsiu skaudinti, kaip tu nesupranti?
Jis tylėjo. Supykau, tad tęsiau savo monologą.
-Maniau, kad galėsim likti draugais, kokiais ankščiau buvo. Tikrai tuo nuoširdžiai tikėjau, maniau, kad tu kitoks. Suaugęs. Aišku, kvaila taip buvo manyti, bet ką jau padarysi? Kokia esu tokia. Man skauda. Skauda širdį, nes buvom draugai, geri draugai, tokie draugai kokių rodės nebūna, ir aš buvau laiminga. Laiminga. – jaučiau, kad visai nusipievinau.
-Draugais? Po visko kas buvo? Tu supranti, kaip juokingai viskas skamba? Atrodo, kad ne. Mes buvom pora, ne šiaip sau draugai. Nors iš tavo žodžių tenką suprast, kad aš labiau buvau tau draugas nei vaikinas. Tau skauda? Tai man skauda, aš tave juk MYLIU (šį žodį jis tiesiog rėkte išrėkė). Ką tau čia aiškinu, nesuprasi vistiek tu, atrodo, kad tokio jausmo, kaip meilė tu išvis neesi jautus..O aš buvau kvailys. Ir dabar tesu. Aš tikėjau, kad esu tau kažkas tokio, kažkas tokio brangaus ir mylimo, bet dėja, tu man atmerkei akis ir pamačiau, kad aš tau niekas. Kažkoks draugas ir tiek. Tik draugas. Ak, kad tu žinotum, kad tu žinotum kaip aš jaučiuosi, ką jaučiu ir kaip man sunku. Gaila, kad tu nežinai, niekas nežino.
Sėdėjau pritrenkta jo žodžių. Aišku, jis irgi smarkiai nusipievino. (dabar reikia juoktis).
Stojo ilga tyla. Aiškiai supratau, kad dabar aš turiu kažką pasakyti, tik ką?
-O kodėl ne? Kuo tau netinka būti draugais? Juk faktiškai vienas kitą pažįstam, gerai pažįstam. Ankščiau juk ir buvom draugai, ir man tai patiko. O tau ne? – patylėjau. –Tu manai, kad aš nežinau ką reiškia Meilė? Tu klysti, aš žinau. Aš tave MYLIU, bet ne taip kaip tu norėtum, aš tave labiau myliu, kaip draugą, brolį...Žinau, mano žodžiai tave žeidžia, bet juk negaliu tau meluot vien dėl to, kad tau palengvėtų, juk iš melo nieko gero neišeis, nieko..
-Aš ir neprašau meluoti.Užtektinai prisimelavai man, kai draugavom. Tu manai, kad aš nežinau, kad man melavai? Kad išdavei mane kokia 100 kartų?
Va čia tai jis mane pritrenkė.
-Išdaviau? TAVE? Su kuo, kada ? Argumentuok.
-Taip, išdavei, gali čia nevaidinti, aš viską žinau.
-Ką tu žinai, ką tu kliedi?
-Žinau. Man Greta sakė. Tik nesakyk, kad ji meluoja ar ką, ji juk tavo geriausia draugė.
-Greta? GRETA? Mano DRAUGĖ? DRAUGĖ? Tos kalės drauge niekad nelaikiau ir nelaikysiu, pats tai puikiai žinai. Tu juk žinai, kad ji visad man bando kenkt... O aš maniau, kad tave pažįstu, kad galiu pasitikėt. Maniau, kad ir tu mane pažįsti, bet klydau. Skaudi ta tiesa, skaudi.
-Žinau. – kaltai pripažino. – Gerai, užtenka čia po praeitį kapstytis. Kam to reikia ? Niekam.
-Gerai. Baigiam. – pritariau.
-Tavo daiktai. – padavė krepšį.
-O čia tavo. – paspyriau jam jo daiktus.
-Na ką, buvo malonu su tavim bendrauti. – jis pakilo.
-Ir viskas? Taip viską ir baigsim?
-O kaip tu baigt nori? Bučiniais? KUO?
-Bent draugais likt galėtumėm.
-Aš negaliu. Nepajėgsiu.
-Bent pabandyt galėtumėm. – bandžiau įkalbėt.
-Na gerai, galim.. – nenoriai sutiko. – Bet apie savo mieles man nepasakok. Sutarta?
-Sutarta.
-Aš jau eisiu. – tai taręs pakštelėjo man į skruostą, paliko pinigų ir išėjo.

Ahhh... Viskas buvo ne taip jau ir blogai, tikėjausi kažko baisaus. Gerai, kad bent likom bent draugais. Gerta, o su ja jau bus atskira kalba, kas ji per žmogus?
Tikriausiai pasakytum, kad ne žmogus ir aš tau pritarčiau.
*

Kaip man patinka, kad taip greit tęsinį įdėjai ir dar padoraus ilgio
I r dar tokį fainą, nuo kurio negaliu atkabint akių. Tas jų pokalbis...

Ooo... Ilgas!
Kaip man patiko. Man gaila ištikrųjų Tomo. Labai netgi.
Aš pastebėjau man visi tavo ff iš pradžių nelabai patinka, bet paskui tai...

Ačiū ;D
Svarbu, kad bent paskui patinka

Citata :

Aišku, jis irgi smarkiai nusipievino. (dabar reikia juoktis).

Ta gera vietikė ;DD Ir šeip daug gerų yra.
Aš dievinu ir myliu šį ff, ir tiesiog viską kas jame dedasi ;DD

Dėkavoju ;DDD

kokios nerealios abi dalys ;D pirma tai isvis. Man patiko trijules "pokalbis"
Atro jdaly. Man jau gaila pasidare Tomo.
Zodziu esu abstulubus nuo tokio ff