Pasiklydusioji

Nu, tai kągi. Galų gale aš įdedu savo ff, kurį dedu čia ne savo noru. Pabrėžiu pirmąjį ff. Todėl nieko labai per daug gero nesitikėkite, nes kaip žinoma pirmieji blynai, šiuo atveju ff būna prisvilę.
Kodėl taip pavadinau, nei pati dorai nežinau. Pirmoji dalis neilga, galbūt kiek labiau primenanti įžangą. Čia beveik nebus dialogų, todėl tikiuosi skaitymas neprailgas. Taaaiiigi....



- O paskutinė scena, kurią filmavome parke išvis buvo nereali, - įsijautusi dienos įspūdžius pasakojo Lali, net nenujausdama, kad galbūt žmogui kitame ragelio gale, tai nelabai įdomu.
- Kaip puiku, - šie du žodžiai nebuvo ištarti su šypsena.
- Klausyk, drauguže ar tau viskas gerai? Kalbi taip, lyg visos pasaulio bėdos būtų suverstos ant tavo pečių.
- Neišsigalvok, Lali. Man tikrai viskas gerai, tik šiek tiek skauda galvą. Tikrai, nesijaudink dėl manęs.
- Na, tuomet iki. Lekiu, nes ryt anksti laukia fotosesija. Čiauu.
Pasigirdus telefono pypsėjimui ji padėjo ragelį ir jos akyse susikaupė ašaros, ašaros ne nuo galvos skausmo. Candelos akyse, kurios anksčiau spindėdavo iš laimės, bet tik ne iš liūdesio. Taip, taip tos pačios televizijos žvaigždutės Candelos Vetrano. Nors šiuo jos gyvenimo laikotarpiu reikėtų sakyti buvusios žvaigždutės. Jau metai kai pasibaigė trečiasis Casi angeles sezonas, metai kai Candė gyvena jai neįprastą, nuobodų gyvenimą.
Visi, na beveik visi gavo naujus pasiūlymus vaidinti. Lali, Gastonas ir Riera toliau dirba su Cris, Augustinas su Euge vaidina Ideas del Sur sukurtame seriale, Pittas ir Pablas taip pat vaidina kažkokiame seriale, kurio pavadinimo Candė neatsimena, o galbūt tiesiog nenori atsiminti. Tik ji, tik Candela nedaro nieko. Tik jos niekam neprisireikė.
Dabar Candė padeda savo tetai tvarkytis didžiulėje drabužių parduotvje. Vienintelis pliusas tik tai, kad jos rūbų spinta pilna, o visa kita jai neteikia jokio džiaugsmo, nes ji žino, kad jos gyvenimas prieš kameras, jos gyvenimas ant scenos, o ne drabužių parduotuvėje.
Pasitaiko atvejų, kad prie jos prieina keletas merginų ir paprašo autografo. Tai Candelai suteikia džiaugsmo, vilties. Ir tuo pačiu dar labiau padidina jos liūdesį. Daugelis jos fanų užmiršo, kad tokia kaip Candela Vetrano išvis egzistuoja šiame pasaulyje. Bet tikrieji fanai vis dar išliko, vis dar rašo Candei laiškus, tikėdamiesi išgirsti kažką naujo, tačiau naujo Candelos gyvenime nieko nėra. Jau nežinia kiek laiko praėjo kai apie ją paskutinį kart rašė žurnale ar kada dalyvavo kokioje nors laidoje. Ji net kažkiek pavydi, nors pati nenori to vadinti pavydu, savo draugams. Beje, ne visus apsiverčia liežuvis vadinti draugais. Vieni pasikėlė, kiti šiaip nebeparašo. Na su kitais Candė dar susitinka, bet dažniausiai jai tai nebūna malonūs susitikimai, nes tenka klausytis apie jų filmavimus, laidas, fotosesijas ir visa kita.
Candela stengiasi negalvoti apie tai, kad jos kaip aktorės karjera galbūt baigėsi. Ji vis dar tikisi, kad vieną dieną įvyks stebuklas ir jai paskambins bei pasiūlys bent jau blogiausiu atveju Santos Liucijos vaidmenį kokiam nors meksikiečių seriale. Ji žino arba bent jau labai stipriai tikisi, kad dar grįš ir nustebins visus tuos, kurie ja nebetikėjo.

______________________________________________________________________________________________________________


Nominuotas ff gerbėje ;DD

Ooo.... Čia tai geras. Pasaka! Dar nei viena turbūt ff pirma dalis man nėra taip patikus. Ir pati mintis. Šaunuolė, taip ir toliau!!!

Tu net neįsivaizduoji kaip mane nudžiuginai, tikrai negalvojau, kad patiks
Labai ačiū, tau. Paskatinai rašyti toliau.

Galvoju tai kiek Candei jau metų tavo ff?

Nu jei gerai paskaičiavus, tai 19m.

Oho, kokia didelė.

nunu nieko gero
Aš tau pasakysiu tik viena žodį : NEREALU
Ne nu tikrai man nerealiai patiko,pati pagrindinė mintis ir tesiog viskas...
Laaaaaabai intriguoja išvis aš likau be žado
Lb džiaugiuosi,kad įdėjau kad ir mano noru
Lb patiko,dar kartą sakau

Ačiū, tau Arinaaa

Nėr už ką Indreeeee

Ačiū, Spalvota.
Tęsinys bus ryt tikriausiai.

Kažkas sakė,kad tęsinys šiandien
Aš laukiuuuuuuu

Candy, ačiū

Sorry, kad tik dabar dedu tęsinį, bet neturėjau galimybių jo įdėti anksčiau.


- Teta, kur padėti šiuos geltonus marškinukus?- iš kito parduotuvės galo šaukė Candela.
- Duokš šen, vaikeli,- Candei tikrai nepatiko kai ją vadina mažybiniais žodeliais. Tik padavusi marškinukus ruošėsi eiti toliau knistis tarp drabužių, kai išgirdo savo tetą šaukiant:
- Maria Candela, atei...
- Kiek kartų sakiau ir dar turėsiu kartoti, kad vadintum mane TIK Candela?
- Gerai, vaikeli, bet tau skambina.
Skambina? Candei tai pasirodė labai keista, nes niekas būtent jai neskambindavo parduotuvės telefonu, todėl nieko nelaukusi čiupo ragelį.
- Klausau.
- Sveika, mano mieloji Candelita, kaip laikaisi?
- Cris???- arba Candei negerai su klausa, arba kitame ragelio gale tikrai Morena.
- Taip, nejaugi nesidžiaugi mane matydama, na tai yra girdėdama?
- Žinoma džiaugiuosi, bet iš kur...?
- Tikriausiai pamiršai, kad mes su tavo teta Claudia senos bičiulės, taigi man tikrai buvo nesunku sužinoti telefono numerį,- na taip, šį faktą, kurio Candė nemėgo, tikrai buvo pamiršusi. - Tai sakyk, brangute, kaipgi tau sekasi?
- Ačiū neblogai, bet turbūt skambinate ne dėl to, kad sužinotumėte kaip aš laikausi, tiesa?- jai tikrai rūpėjo sužinoti kas paskatino Moreną tokiam poelgiui, kurio Candė laukė apvalius metus.
- Na, iš tiesų taip. Esmė ta, kad norėjau tave pakviesti...- žinoma kol Cris atsikosėjo, Candela jau spėjo pamąstyti apie tai, kad dabar Morena jai pasiūlys vaidmenį, pakvies vaidinti ir jos nuobodi kasdienybė baigsis. Taigi jau žiojosi atsakyti:
- TAIP, žinoma, kad sutinku,- pasakė Candė su tokia šypsena, kokią senai buvo galima pamatyti jos veide.
- Tikrai? Na, tuomet puiku. Tikriausiai Lalita arba Eugenia tau prasitarė apie Casi angeles susitikimą po metų, nes nieko dar daugiau nespėjom pakviesti.
- Ką? Kokį susitikimą? Aš maniau...ne, nieko aš nemaniau,- šypseną jos veide pakeitė suakmenėjęs, be jokių gyvybės ženklų veidas.
- Nejaugi tau nesakė apie susitikimą? Tai tuomet apie ką tu pagalvojai?
- Em...na, aš...aš kai ką supainiojau ir tiek, Cris. Juk žinai kokia aš išsiblaškiusi,- Candė norėjo, kad tik Morena jos nepradėtų klausinėti. – Tai kas dėl to vakarėlio?
- Susitikimo, Candelita. Na, matai mūsų Eugenia sumanė, kad reikėtų visus aktorius ir šiaip kurie prisidėjo prie Casi angeles sėkmės suburti vienam vakarui į vieną ratą. Ką manai, puiki idėja, tiesa?
- Na, taip. Galbūt,- iš tiesų Candė pati nesuprato ar nori to susitikimo, ar ne. Vienus žmones ji norėjo pamatyti, nors su jais ir šiaip susitinka, kitų ne. Iš dalies galbūt būtų smagu, bet kažkas, ko ji nesugebėjo įvardinti atbaido ją nuo to susitikimo.
- Tai, ką galvoji Candela? Ar ateisi? Juk nenori nuvilti manęs ir kitų, kurie tikisi smagiai praleisti vakarą senų draugų būryje?- regis Cris buvo pasiryžusi bet kokiu atveju įkalbėti ją ir visus kitus, kuriuos ne itin sužavėjo ši mintis.
- Aš nežinau. Parduotuvėje dabar daug darbo, nenorėčiau palikti tetos vienos čia tvarkytis,- o dabar jau Candė pradėjo malti nesamones, nes parduotuvė, kurioje neva begalės darbų, tikrai nebūtų kliūtis.
- Juk žinai, vaikeli, kad aš tikrai tave išleisiu tokiai progai,- visiškai neprašyta į pokalbį įsiterpė Candės teta. Po šių žodžių Candela į ją žiūrėjo žvilgsniu, sakančiu „aš tave užmušiu“.
- Matai, Candelita, teta tave išleidžia, taigi lauksime tavęs šį šeštadienį, šeštą valandą, ten kur šventėme Casi angeles uždarymą.
- Aš dar...pagalvosiu norėjo sakyti Candė, bet Cris jau buvo padėjusi ragelį. Pasižiūrėjusi į savo dukterėčios veido išraišką, teta paklausė:
- Ar kas negerai?
- Ne, ką tu, teta. Viskas tiesiog to-bu-la.

Kaip man gaila Candės. Aš vos neapsiverkiau. Šiaip labai puikus rašymo stilius, nes aš tiesiog jaučiu tuos herojus, jie tarsi gyvi mano kambarį vaikšto. Tai kaip sakiau, gaila Candės labai, labai... Kažkokioj lievoj parduotuvėj dirba. O dar visi kalba apie visokius vaidinimus. Žiauru... Laukiu dar.

Ačiū už komentarą.
Na, dabar gali būt gaila Candės, bet jos valanda dar ateis.

Tai jo, žinau, kad ateis. Aš jau pagalvojau, kai jai Cris paskambino - nejaugi jau. Bet dar ne...

Kaip apsidžiaugiaaaau
Nu bet tikrai,pagaliau tęsinys
Ir toooks nerealus
Man žiaaaaauriai patyko ;DD
Jo sutiku su Lina,Can dirba kažkokioj lievoj parduotuvėj
O šeip viskas man čia patiko,taigi lauksiu tęsinukooo ;D

Ačiū
Ką jūs žinot, gal ten prestižiškiausia Buenos Airių parduotuvė

Man kažkodėl labiau neša y labdaryną

Tai tau blogai neša
Ten šiaip parduotuvė, ne labdarenkė.

O gailaaaa

Nu va, dedu kitą dalį. ten daug nesamonių, bet ai



Šiandien penktadienio vakaras. O jeigu šiandien penktadienio vakaras, tai reiškia, kad rytoj šeštadienis. Tas pats šeštadienis, kurio Candė visą savaitę nelaukė labiau negu jos senelių, Valentino dienos proga surengto devinto dešimtmečio šokių vakaro. Dabar ji vaikščiojo iš vieno kambario galo į kitą, svarstydama klausimą: eiti ar neiti? Panašiai kaip Hamleto „būti ar nebūti“, tik regis į šį klausimą Candela atsakytų kur kas lengviau negu į tą, kuris ją kamuoja visą savaitę. Viena jos pusė sako eiti, kita neiti. Beveik kaip per filmus, kai velniukas ginčijasi su angeliuku. Bet kadangi Candės mintyse velniukas visada nugalėdavo angeliuką, tai ji apsisprendė ir jau žinojo ką darys rytoj.

RYTOJUS

Na štai. Beliko tik apsiauti batus ir Candė jau galės kviestis taksi. Prieš išeidama ji pasižiūrėjo į veidrodį. Atrodė paprastai, bet gražiai. Taip kaip jai visuomet patikdavo. Išsikvietusi taksi išėjo į lauką ir iškart pajuto šaltą vėjo gūsį. Na taip, oras nebuvo malonus, bet ne už ilgo atvažiavo taksi, todėl ji nespėjo sustingti į ledo luitą.
- Laba diena,- įlipusi pasisveikino Candė. Jos nuostabai vairuotojas nebuvo 50-ties metų su apžėlusia barzda, kaip kad dabar įprasta. Atvirkščiai, tai buvo jaunas, tamsiaplaukis vaikinas, kuris Candei netgi pasirodė simpatiškas.
- Sveika, tai kurgi važiuosime?- sveika? Retenybė, kad nepažįstami žmonės taip sveikintųsi.
Irrr ooops. Žinoma, tik tokio žioplumo žmogui kaip Candė gali taip nutikti. Ji juk nė velnio nepamena kur randasi tas klubas, kuriame šventė Casi angeles uždarymą.
- Aš...aš tuoj pasakysiu,- tarė ji šiuos žodžius, traukdama iš tašės telefoną.
- Suarez, o draugams tiesiog Eugė klauso,- žinoma, Eugė niekada negalėdavo pasakyti paprasčiausio „alio“.
- Sveika, Euge. Aš noriu...
- Tik nesakyk, kad nori pasakyti, jog turi temperatūros, susilaužei koją, atvažiavo tavo šimtą metų nematyti giminaičiai ar galų gale tau insultas ir dabar guli mirties patale. Nei viena iš šių priežasčių nesuteikia progos tau šiandien nepasirodyti.
- Duuurne, tu. Aš šiandien būtinai pasirodysiu, jeigu panelė Suarez teiksis man pasakyti klubo pavadinimą ar bent jau adresą kur jis randasi, nes dabar sėdžiu taksi automobilyje šalia žmogaus, kuris laukia kol aš pasakysiu kur jam važiuoti.
- Sakyk, o ar tas žmogus simpatiškas?
- Euge, būk gera nors kartą nenervink ir greičiau sakyk adresą.
- Kol nepasakysi ar jis gražus, aš nesakysiu adreso,- taip ji tikrai mėgo nervinti žmones.- Taigi kartoju ar jis gražus?
- Taip, net labai ir jeigu matytum, galiu lažintis norėtum būti mano vietoje. Patenkinta?
- Na, ne visai. Gal gali paklausti jo vardo?
- Ką? Gal tau visai galvoj negerai?
- Gi juokauju, Can. Pala ko tau reikėjo?
- Kaip juokinga. Greičiau tik sakyk adresą arba tavo galimybės pamatyti mane šiandien sumažės iki minimumo.
- Oi kokie mes pikti. Klubas pavadinimu „Žydrasis pasaulis“.
- Gerai, lauk manęs.

- Tai ar jau išsiaiškinote kur važiuoti?
- Oij. Atleisk. Aš nenorėjau taip užtempti, bet tiesiog mano draugė...na, truputį sunkaus charakterio. Aš tikrai labai atsiprašau.
- Nieko tokio, dar su mielu noru būčiau čia pasėdėjęs,- po šių žodžių jis numetė toookį smailą. - Tai kur važiuoti?
- A, taip. Klubas „Žydrasis pasaulis“.
- Gerai, bet...- Candė tikrai nesuprato kokio velnio jis pradėjo juoktis kaip nesveikas. – Bet ar tu įsitikinusi, kad tau reikia...hm...į gėjų klubą?
- Ką? Kokį dar? Na jau ne, aš nudėsiu Eugę,- Candės veidas buvo išmuštas raudonio ir kaip tik po šių žodžių ji gavo žinutę nuo Eugės, kurios turinys atrodė taip: „ar man pavyko? Tikiuosi tas simpatulka nepamanė apie tave nieko blogo. Tikrasis pavadinimas – „Margasis pasaulis“. Lauksim tavęs“.
- Atrodo tavo draugė tikrai sunkaus charakterio,- och jis dar ir šaiposi.
- Sorry, tiesiog ji labai nevykusiai pajuokavo. Tik sakyk ar klubas pavadinimu „Margasis pasaulis“ normalus?- na visgi atsarga gėdos nedaro.
- O aš manau, kad ji pajuokavo net labai vykusiai. Dėl klubo, tai tikėkimės, kad normalus. Važiuojam.
Po keleto minučių jie jau buvo vietoje. Kelionė praėjo labai smagiai, nes žmogus, vairavęs automobilį buvo puikus pašnekovas. Taigi atsiskaičiusi ir atsisveikinusi Candė išlipo iš mašinos ir ėjo klubo durų link. Dabar ji jautėsi puikiai ir nė kiek nesigailėjo čia atvažiavusi. Galbūt tai žaviojo taksisto dėka, galbūt pokalbio su Euge. Nesvarbu, bet ji jautė, kad viskas bus gerai ir jau ruošėsi atidaryti klubo duris...

Kaip nerealu. Su tuo "Židruoju pasauliu" tai nerealu. Ir šiaip visa ta kelionė. Geras!