Pasiklydusioji

Nuuu, kur tęsinys, a?

Aš labai atsiprašau, kad dar neįdėjau, bet ir nežinau ar įdėsiu šnd ar rytoj.
Šiom dienom laisvo laiko pas mane labai sunku atrast ir prie pc prisėdu tik keliom minutėm

Na, tikėkimės, kad laiko raaaaaasi Nes aš laabai tęsino nooooriu

NŪŪŪŪŪ kur tęsinys?
Aš jo nematau

Šiandien tikriausiai įdėsiu ;DD

Ačiū dievui
Aš lauksiuuuuuu

Šiaip norėjau padaryt Kalėdinį tęsinį, bet nesugebėjau visko sugrūst į vieną dalį, nes būtų per ilgas, taigi gavosi priešKalėdinis tęsinys.


PRIEŠKALĖDINIS TĘSINYS


Tas vakaras buvo nerealus. Jeigu Candė nebūtų tikrai įsitikinusi, kad ten buvo ne sapnas, jis būtų buvęs tikrąja žodžio prasme nerealus. Štai dabar ji gulėjo lovoje su šypsena veide. Bet žinojo, kad reikia keltis, o ši mintis jos visai nežavėjo. Dar labiau nežavėjo tai, kad rytoj teks važiuoti pas mamą Kūčių vakarienės. To ji visiškai nenorėjo. Ji velniškai norėtų nutraukti tą ritualą kiekvienais metais, gruodžio 24d. važiuoti pas mamą ir ten pamatyti visus giminaičius. Bet ką ji gali pakeisti? Juk ji tikrai nenorėjo užsitraukti gėdos prieš visą giminę, kaip kad pasakytų jos mama. Taip ji laužė savo galvą kol į ją nešovė viena mintis. Tokia mintis, kurią pirmas sekundes ji bandė nuvyti, bet geriau pamąsčiusi pagalvojo "kodėl gi ne?". Kodėl gi Candei neatšventus Kalėdų taip, kaip ji nori ir su tais žmonėm su kuriais nori. Ypač kai šiom dienom jos nuotaika tokia pakylėta. Bet ji to negali griebtis viena, taigi nieko nelaukusi čiupo mobilujį telefoną, puikiai žinodama kas sutiks su jos pasiūlymu ir tikrai neatsisakys padėti.
- Suarez, o draugams tiesiog Eugė klauso.
- Ir vėl tu su tom savo nesamonėm. Nepamenu kada tau paskutinį kartą skambinau ir tu nebūtum pasakius šito vizitine kortele tapusio sakinio.
- Nagi juk reikia save pristatyti žmonėm. Sakyk, kokiu reikalu man skambini, nes aš tave pažįstu ir žinau, kad dešimtą valandą ryto tu miegotum ir neskambintum man dėl niekur nieko, taigi skelk.
- Na gerai. Ką veiki rytoj?
- Na Kūčių vakaro aš dar neplanavau, o ką? Nori jį praleisti su manim, kartu žiūrėti Vieną namuose ir graužti kūčiukus su kisielium?
- Cha, norėtum. Tiesiog aš pašnekėjau su mama, na tiksliau ruošiuos tą padaryt ir pasakysiu, kad neatvažiuosiu rytoj. Taigi norėjau tavęs paklaust jei tu neužsiėmus, gal norėtum su manim surengt Chtistmas party?
- Tu pataikei tiesiai į dešimtuką. Juk žinai, kad aš tokių dalykų neatsisakysiu. Būsiu pas tave už dešimt minučių. Iki greito.
Candė dar norėjo atsisveikinti, bet nebespėjo. Ką gi, o dabar jos laukia ne itin malonus pokalbis su mama. Ji surinko telefono numerį ir ruošėsi pakankamai ilgam moralui.
- Sveika brangioji Candelita, kaip laikaisi? Teta Chuana apie tave teiravosi, klausė kaip sekasi jos mažajai mergaitei. Beje, šnekėjau su teta Claudia, ji sakė, kad labai džiausgiasi, jog dirbi kartu su ja parduotuvėje, sakė, kad labai jai padedi ir...
- Mam, mam, pala, jeigu tu man visą laiką šnekėsi, kas ką sakė už telefono sąskaitą man reikės mokėti tiek, kad bankrutuosiu ne tik aš, bet ir tu.
- Gerai jau greai, tai sakyk ko skambini? Nors tiesą sakant ir aš ruošiausi skambinti, nes keičiasi planai dėl rytojaus.
- Kokie planai?- dabar jau Candė susidomėjo.
- Na, tai tu pirma sakyk, ką norėjai.
- Ne, mam, tu sakyk.
- Na, gerai jau gerai. Matai, net nežinau kaip pasakyt. Mane pakvietė švęsti Kalėdų draugė iš Čilės, sakė jei neatvažiuosiu labai supyks. O ar tu labai supyksi jei neatšvęsim Kalėdų drauge?- tikriausiai dabar Candė jautėsi laimingiausias žmogus pasaulyje.
- Ne, ką tu, mam, baik juokus. Kada aš ant tavęs pykau?
- Na taip, tiesa. Jeigu nori, tai gali pasisvečiuoti pas tetą Claudią arba tetą Chuaną. Jos norėtų tave pamatyt, bet žinoma jei turi savų planų tai tada suprantu. O ką tu norėjai pasakyt?
- Ar aš? Ne nieko, mama,- Candė žinojo, kad jos mama supyktų net dabar, kai jai pasakytų, jog būtų neatvažaivusi.
- Nemeluok, man ir greit sakyk ką norėjai pasakyt.
- Aš na...myliu tave, mam,- po šių žodžių ji padėjo telefono ragelį nieko daugiau nepasakiusi.
Can jautėsi tokia laiminga, kad nereikėjo aiškintis mamai ir šiaip ji jautė tai, ko jau seniai nejautė. Kažkokį laimės spindulėlį savyje. To ji negalėjo paaiškinti. Už kelių minučių pasigirdo skambutis į duris.
- Sveika, Euge.
- Labas, Can. Tai pradedam ruošti mūsų Christmas party?
- O, taip. Kaip senais gerais laikais, kai rengdavom vakarėlius.
- Ou, yes. Pirma reikia visus sukviest kuo daugiau, tuo juk geriau. Tada nuesisim į parduotuve, nušluosim visas lentynas, o vėliau juk lieka tik smulkmenos.
- Jop, bet vienos smulkmenos neapgalvojau.
- Nagi kokios?
- Kur mes rengsim vakarėlį?
- Hmmm...šūdas. Ai, ne ne šūdas. Žinau.
- Nu tai sakyk, po galais?
- Juk Lali namas pakankamai geras mūsų vakarėliui, tiesa?
- Manyčiau, kad taip. Nagi rink jos numerį.
Vykstant Lali ir Eugės pokalbiui, arba greičiau Eugės monologui Candė vos nepridėjo į kelnes iš juoko, kai Eugė pradėjo ir užbaigė pokalbį vienu sakiniu:
- Labas, Lali. Mes su Cande nusprendėm pas tave rengti Christmas party. Teisės atsisakyti neturi, būsim pas tave maždaug už dešimt minučių. Čiau.
- Tu nesveika, Euge,- pro ašaras iš juoko tarė Candė.
- Ačiū tu taip pat. Beje, kaip tavo manymu mes nusigausim pas Lali per dešimt minučių, kai tu dar su naktiniais. Varyk rengtis tik.
Ne po dešimt minučių kaip buvo planuota, o po gero pusvalandžio jos jau sėdėjo Lali namų svetainėje ir darė sąrašą prekių, kurių reikės vakarėliui. Žinoma jos nebūtų jos, jeigu nesugalvotų tokių nesamonių kaip "Vakarėlis be alkoholio". Visiems, kuriuos kvietė pasakė, kad nesineštų jokių svaigiųjų gėrimų, nes vakarėlis neva bus be alkoholio. Tai ypač nuliūdino Pitt'ą su Pablu, nes jie amžinai lenktyniauja kuris daugiau ir greičiau.
- Vakarėlis bus puikus,- su šypsena tarė Lali.
- Tai žinoma, duokit penkis,- pasakė Eugė ir merginos susitrenkė rankom.
- Klausykit, ar jūs šiandien ką nors veikiat?- Lali.
- Nu, bent jau aš tai nieko, o ką?
- Tuomet abi pasiliksit pas mane, išsinuomosim filmą, užsisakysim picos ir pasvaigsim apie rytojų.
- Nuostabus pasiūlymas, Lali,- patapšnojo jai per nugarą Eugė.
- Kaip senais gerais laikais,- Candė.
Visą vakarą merginos praleido puikiai. Pradedant pagalvių karu ir baigiant apsimėtymu picos gabalėliais. Jos tiesiog džiaugėsi gyvenimu. Candės širdis džiaugėsi gyvenimu, kaip jau seniai nesidžiaugė. Dabar iki pilnos laimės tetrūksta vieno dalyko. Nors ne, dviejų dalykų ir tada ji galėtų vadintis laimės kūdikiu.

Kokia nerealybė!
Man patiko, viskas buvo taip linksma ir faina ;}
Dėk dar, už rytdieną

Ne, aš rytoj įdėsiu už rytdieną
Kadangi į kaimą važiuosiu tik ant vakaro, tai laiko davaliai turėsiu.

Ooo, tai gerai, bet vistiek, dėk šiandien ;D

Nu tai jeigu aš šitą rašiau tiek laiko, tai kiek tą rašysiu?
Nea, jau nebeturiu sveikatos rašyt. Rytoj
Juk pagal idėją Kalėdinis tęsinys ir turi būt įdėtas rytoj ;DD

Kaip man patiko! Šiaip nedaug veiksmo, bet vistiek toks ilgas ir įdomus tesinyus. Aj kažkaip man šiandien komentarai nesirašo.

Ačiū ;D
Kiek rašosi, tiek gerai. Svarbu, kad skaitai

Eiktuuuu
Čia tooooks tęsinys, tiesiog nerealus.
Labai mieeeeeeelas. Ir laabai linksmas
Aš labai tikiuosi, kad per tą vakarėlį kažkas atsitiks tarp Agus ir Can ;DD
Daaaaaarrrr

Tikėkis, tikėkis ;DD
Ačiū.

Vėluojantis KALĖDINIS tęsinys.


- Jus taip pat su šv. Kalėdom,- sveikino Candė, Lali ir Eugė atėjusiuosius. Žmonių nebuvo itin daug. Tik patys artimiausi draugai, su kuriais gera nuotaika garantuota.
- Na, o jūs pasistengėt, merginos. Lali namas atrodo tikrai puikiai,- pasakė Gastonas, besižvalgydamas aplinkui į įvairius papuošimus.
- Ką tu nori tuo pasakyti? Kad anksčiau mano namas neatrodydavo puikiai?
- Ne, aš ne tai turėjau omenyje, tik kad...
Bet toliau jų bereikšmio pokalbio Candė nebegirdėjo. Ji pamatė pro namo duris įžengiantį Agustiną. Ne vieną. Žinoma, su savo mieląja mergina.
- Sveiki visi, mielieji. Su šventėm,- visa gerkle užklykė Agustinas.
Regis jau visi buvo susirinkę ir tuomet Lali su Cande visus pakvitė prisėsti.
- Taigi prieš pradedant mūsų šventę, norėčiau pasakyti šiokią tokią kalbelę. Galbūt su savo kalbelėm jums priminsiu Cris, bet nesvarbu ir prašyčiau vėliau iš manęs nesityčiot. Taigi...-pradėjo Eugė.
- Pala, pala. Juk dar Rieros trūksta,- savo pastabumą rodė Pittas.
- Na...jis....jis sakė truputį vėluos,- pasakė Candė, tikėdamasi jog niekas nesupras, kad ji meluoja.
- Aha, jis vėluos. O dabar prašyčiau manęs nepertraukinėt. Taigi, mes: aš, Lali ir Candė labai džiaugiamės, kad galime praleisti šį nuostabų vakarą drauge su jumis. Iš tiesų tai reiktų padėkot mūsų mielajai Vetrano, nes būtent ji sugalvojo surangti Christmas party. Taip pat, kaip jau minėjome kviesdamos jus, vakarėlis bus be jokio alkoholio, taigi mes nuoširdžiai tikimės, kad niekas nesugalvojot jo atsinešti kur nors paslėpę. Aš esu labai laiminga, kad šį vakarą galiu būti su jumis, tikiuosi jog ir jūs laimingi. So, brangučiai, gero vakaro.
Tuomet visi paplojo Eugei už pasakytus žodžius ir pradėjo šnekučiuotis, rankose laikydami stiklines su įvairiausiom sultim, limonadais ir t.t. Didžiulėje svetainėje pasklido triukšmas, kurį kėlė visų balsai. Tik staiga visi sukluso, įsiklausydami į kažkieno leidžiamą garsą.
- Hou hou hou,- balsas skambėjo pažįstamai, bet tuo pačiu ir ne. Ir tuomet iš koridoriaus išėjo raudonu Kalėdų senelio kostiumu ir balta barzda apsitaisęs žmogus, ant pečių nešinas dviem raudonais maišais. - Linksmų Kalėdų mielieji draugai,- tamsoje žmogaus veido nesimatė, todėl tik trys žmonės esantys vakarėlyje žinojo kas ten toks. Tuomet Eugė uždegė šviesą ir visi pamatė Rieros veidą.
- Nejaugi nepasveikinsit Kalėdų senelio su Kalėdom?
- Nicaaai,- visi sušuko.
- Koks aš dar jums Nicas? Kalėdų senelis aš.
- Taip taip, Candela, Riera tikrai vėlavo,- su šypsenėle pasakė Pablas.
- Na, tai nejaugi nė vienas nenori gauti dovanų?- paklausė Nicas.
- Norim,- ir tada visi sugūžėjo prie Kalėdų senelio.
- Žinoma, jūs nemanykit, kad taip lengvai išsisuksit. Nuo kada Kalėdų senis dovanas dalina už ačiū,- nusijuokė Nicolas.
- Tai ką mum daryt?- paklausė Pittas.
- Štai,- tarė Kalėdų senis, traukdamas iš kišenės kažkokius lapelius. - Prieisite prie manęs po vieną, išsitrauksite lapelį, garsiai perskaitysite užduotį, kurią jums teks atlikti, ją atliksite ir gausite dovaną. Dabar visi susėskite. Na, Gasta, pradėk.
- Kodėl aš?
- Eik tik nesiginčyjęs,- stumtelėjo jį Victorio. Tada jis išsitraukė lapelį ir pradėjo skaityti užduotį.
- Suvalgyti žalią kiaušinį. Ką? Jūs tikrai norit, kad aš apsivemčiau?- tuomet visi pradėjo juoktis.
Už akimirkos Lali iš šaldytuvo atnešė vieną kiaušinį. Tuomet visi stebėjo kaip Gasta jį sudaužo šakute ir susipila sau į burną.
- Bravo, dešimt,- pasakė Kalėdų senis ir ištraukė iš maišo supakuotą dovaną.
- Mes dar pasišnekėsim, Nicai,- pasakė Gastonas.
- Ok, ok. Dabar Agustino eilė.
- O neee,- pasakė Agus eidamas link lapelių. - Sugrūsti savo veidą į tortą. Cha, tikėjausi ko nors sunkesnio.
- Pala, dar nebaigei skaityt,- su šypsena pasakė Candė, nes būtent ji galvojo šią užduotį. Tuomet Agus tęsė:
-...ir ištraukus galvą vieną valandą jos neliesti ir nenusiplauti,- tuomet pasigirdo visų juokas. Juokas dar labiau paskardėjo, kai Agustinas atliko užduotį ir turėjo toliau sėdėti su ne itin gražia galva.
Vėliau sekė Victorio, kurio užduotis buvo pašokti Kalėdų seniui striptizą, Daky, kuri turėjo vandenyje atkąsti obuolį, Pittas, kuris darė kūlversčius, Candela 2, kuriai teko dainuoti pilna burna duonos ir visi kiti.
- Ką gi maiše liko trys dovanos. Jūsų eilė, panelės,- pasakė Nicas, atsisukdamas į Lali, Candę ir Eugę, kurios ir sumanė visą šitą žaidimą ir buvo įsitikinusios, kad Nicas joms neprigalvos papildomų užduočių.
- Bet mes taip nesitarėm,- bandė ginčytis Eugė, bet veltui. Tuomet Lali nuskubėjo pirmoji atlikti užduoties.
- Greitai sukurti eilėraštį ir jį padeklamuoti Kalėdų seneliui. Neee, juk jūs žinot, kaip man nesiseka su eilėraščiais.
- Davai, greit tik vienu atsikvepimu pasakai kokį eilėraštį iš galvos.
- Na gerai. Ėjo kiškis takučiu, su gražiu pistoletu, jis pamatė senį šaltį ir nušovė jį bedantį.
- Na jau ne, už tokį sadistinį eilėraštuką nieko iš manęs nesitikėk,- supyko Nicas.
- Bet juk sakei vienu atsikvėpimu...
- Na gerai, jau gerai. Dabar, eikš čia tu, Cande.
- Oukey,- tuoemt ji pradėjo skaityt savo užduotį. - Pabučiuoti vieną iš čia esančių vaikinų, išskyrus Kalėdų senelį. Na jau ne, nesitikėkit šito iš manęs.
- Cande, tu turi tai padaryt, antraip bus nesąžininga,- pasakė Daky.
- Bet..na gerai,- Candė apsižvalgė ir nejučia jos su Agustinu žvilgsniai susitiko, bet ji žinojo, kad negali to padaryti, negali. Taip pat sutiko ir Candės 2 žvilgsnį ir tada jai sukilo visi pusryčiai. Tada ji staiga pamatė nuošalį stovintį Victorio ir nieko nelaukusi pakštelėjo jam į lūpas.
- Klausyk, mergyt, koks tau čia bučinys?- paklausė senis.
- Cha, o juk ten nebuvo parašyta kaip aš turiu bučiuoti, taigi trauk dovaną.
Vėliau Eugei atlikus savo užduotį - surištom kojom sušokus mambo, prabilo Nicas.
- Kaip matau jums visiškai neįdomu kas antrame maiše, tiesa?
- Ėėė, trauk tik,- Pablas.
- Na, nejaugi jūs tikrai manėt, kad mūsų žaviosios vakarėlio sumanytojos paliks jus be lašo alkoholio?- tarė Nicas tai, iš antro maišo traukdamas buteius. Pitto su Pablu veidai kaip mat nušvito ir jie iškart patraukė lenktynių. Svetainėje pasigirdo šurmulys, visi pradėjo tikrąjį party. Candė pastebėjo, kad Agustino nėra, bet susiprotėjo, kad jau turbūt praėjo valanda ir jis plaunasi galvą.
- Ei, Cande, kur eini?- paklausė Eugė pastebėjusi, kad Candė eina link išėjimo.
- Einu trumpam į lauką pakvėpuoti gryno oro.
- Aaa, o aš maniau, kad susiruošei bėgti. Juokauju. Tik ilgai neužsibūk, kad nepasigestume tavęs.
Išėjusi į lauką Candė pajuto šilto vėjo gūsį. Dangus jau buvo nusėtas žvaigždžių. Ji atsisėdo ant netoliese esančio suoliuko ir įsispoksojo į žvaigždes. Į jas ji galėtų žiūrėti visą amžinybę. Ir dabar jau nežinojo kiek laiko į jas žiūri ir svajoja, kai jos mintis nutraukė balsas.
- Galiu prisėsti?- tai buvo Agustinas.
- Žinoma. Kaip matau tavo galva jau atgavo savo pavidalą,- nusijuokė.
- O taip. Galėjai ir nesakyti, kad dar nebaigiau skaityt, būčiau išsisukęs.
- Kurgi ne. Juk negalima praleisti progos pasigrožėti tavo tortinu veidu. Beje, kur palikai Candelą?
- O, ji viduje. Ką tu čia viena veiki?
- Šiaip, atėjau įkvėpt gryno oro ir pasprukt nuo šurmulio. O tu ką čia darai?
- Meluočiau jeigu sakyčiau, kad taip pat atėjau įkvėpt gryno oro. Tiesiog pamačiau, kad tavęs nėra ir pamaniau, kad galbūt tu lauke.
- Ir kam tau manęs prisireikė?
- Na, juk žinai, kad mes turim neišsprendę keletą reikaliukų.
- A, tu apie tai...
- Cande, aš turiu žinoti kas nutiko su Laura.
- Gerai, aš tau papasakosiu,- pati Candė nesuvokė, jog taip pasakė, tačiau būdama su Agustinu, ji jaučia jog gali daugiau negu, kai yra be jo. - Bet tik su sąlyga, kad ir tu man papasakosi savo istoriją.

Opaaaa, diosmio kaip myliu šį ff
Visas tęsinys toooks linksmas. Labiausiai žvengiau iš Lalos eilėraščio
lb įdomu, ką Agustinas papasakos.
DAR

Ačiū
Džiaugiuos, kad patiko eilėraštis. Jis irgi mano kūryos

oo, faina kaip ;D

Kaip man patiko!
Tas Kalėdų senelis nerealus.
Ir Lali eilėraštis nepakartojamas.
Ir aš begalo noriu kitos dalies. Gal gali įdėti?
Laaaaabai prašau....

O, labai ačiū už tokį komentarą.
Tęsinį įdėsiu ryt turbūt.
Jei būčiau parašius, tai ir dabar įdėčiau, bet kad nesu

Tai rašyk greičiau.;D

Ou nou
Baisiai tyngiu, nes ką tik šitą rašiau, o dar su mano rašymo tempu
Galbūt šiandien vakare parašysiu, o jei neparašysiu, tai tada ryt.

Oba
Koks fianas tęsinys, visą laiką buvau prisiklijavus prie pc, man taip patikooo
Darrr

Ačiū jums
Dedu tęsinį. Šiaip jis gavosi biški traumiškas.


- Ačiū, tau teta, už dovanas, bet man jau laikas eiti. Iki. Pasimatysim poryt parduotuvėje.
Candė užtrenkė savo tetos namų duris ir patraukė namo. Dabar jos galva tiesiog plyšo nuo galybės minčių. Ji jaudinosi. Jaudinosi, todėl kad vakar vakare susitarė su Agustinu šiandien susitikti ir išsiaiškinti viską iki galo. Candela mąstė kas jai buvo užėję vakar vakarėlio metu, kai ji sutiko papasakoti viską Agustinui. Po to kai grįžo iš lauko į Lali namus, vakarėlis tęsėsi puikiai. Viskas buvo puiku iki to laiko, kai ji atsikėlė šiandien ryte ir suprato, kad nereikėjo sutikti viską papasakoti Agustinui. Bet dabar yra kaip yra. Ir dabar ji turi grįžti namo, prastumti ten visą dieną, laukiant vakaro ir kartu pasirodysiančio Agustino. Galbūt vakare būnant su Agustinu ji vėl turės jėgų pradėti kalbėti apie tai. O jei jėgų nebus, teks semtis jų iš žemės gelmių.
Su tokiom ir panašiom mintim Candė sulaukė penktos valandos. Agustinas privažiuos šeštą, taigi ji dar turi valandą laiko. Valandą vaikščioti iš vieno kampo į kitą nerandant sau vietos ir sukant galvą dėl kiekvieno menkniekio. Bet ji nusprendė šią valandą praleisti kitaip. Ji nuėjo prie lango, įsispoksojo į jį ir nusprandė šitaip sulaukti atvažiuojančio Agustino. Gal už pusvalandžio ji pamatė atridant juodą mersedesą, taigi nelaukusi kol Agus pradės signalizuoti, nusileido žemyn.
- Sveika, Cande.
- Labas,- Candela buvo kiek paniurusi.
- Kaip matau tavo nuotaika nėra itin puiki,- o tai puikiai pastebėjo Agus.
- Ne, tiesiog aš nervinuosi.
- Neklausiu kodėl, nes ir pats numanau kodėl, bet Cande aš nesuprantu kokio velnio tu nerviniesi. Nesuprantu, kas tokio galėjo atsitikti, kad tu šitaip elgiesi, Cande.
- Aš gailiuosi dėl visko kas atsitiko. Gailiuosi dėl to, kad sutikau tau tai papasakoti, nors ir žinau kad man pasidarys geriau, kai tu tai sužinosi, bet aš bijau,- Candės akyse pasirodė ašaros.
- Ko tu bijai, Can?
- Bijau, kad tu nesuprasi. Taip greičiausiai ir bus.
- Bet juk aš visada tave suprasdavau. Taip bus ir dabar. Juk žinai, kad gali manimi pasitikėti, kad ir kas atsitiktų.
- Kad ir kas, bet tik ne tai, kas įvyko tada.
- Tai po galais papsakok, kas įvyko tada.
- Palauk. Kai atvažiuosim tada.
- Gerai.
Visą likusį kelią jie nepratarė vienas kitam nė žodžio. Candės galvoje buvo tikras jovalas. Įvairiausios mintys jai kilo, kirtosi viena su kita. Candė norėjo verkti, norėjo rėkti. Bet pirmiau ji turi tai padaryti, o vėliau jau kaip Dievas duos. Kas bus, tas. Ji turi būti stipri. Staiga ji pajuto kaip automobilis sutojo. Candė apsižvalgė. Ji tikėjosi pamatyti kokią jaukią kavinukę, nes ji buvo įsitikinusi, kad būtent į tokią ją nusiveš Agustinas. Bet aplinkui buvo...aplinkui nebuvo nieko. Tik medžiai ir žolė. Ji suprato, kad šiek tiek paėjėjus išvys jūrą. Candela kažkiek apsidžiaugė, kiek tik galėjo džiaugtis tą akimirką, kad Agustinas ją atsivežė į tokią vietą, o ne į kavinę, kuri tikriausiai knibždėte knibžda žmonių.
- Atvažiavom,- pasakė Agustinas. Candė nieko nesakė tik išlipo iš mašinos. Jie tylomis patraukė link jūros. Nuėję atsisėdo ant smėlio kopų. Matėsi jūra. Bet kurioje kitoje situacijoje, būdama čia Candė pagalvotų, kaip čia romantiška, bet tik ne dabar. Jai buvo sunku.
- Dabar jau gali pradėti,- tyliai ištarė Agustinas, tarsi paskatindamas Candę, kad ši pradėtų šnekėti, nes ko gero ji ir toliau būtų tylėjusi.
- Na...gerai. Tik nežinau nuo ko pradėti.
- Pradėk nuo pradžių.
Tada Candė sukaupė visą drąsa, kuri dar buvo likusi ir pradėjo pasakoti:
- Tuos metus, kuriuos tu buvai išvykęs praleiskime. Nes viskas vyko, kai tu dar buvai Argentinoje. Taigi... maždaug prieš dvejus metus mes su Laura buvom neišsikiriamos draugės. Tu tai žinai. Tuomet jūs draugavot. Su Laura mes beveik viską darėme kartu, kartu leisdavome laiką, šėldavome vakarėliuose. Tuomet Laura buvo nesenai gavusi vairuotojo pažymėjimą, tai tu turbūt irgi pameni. Na, po vieno tokio vakarėlio kartu jos mašinoje važiavome namo,- Candės akys sudrėko, ji jautė jog tuoj pradės verkti, bet pasakojo toliau. - Buvo tamsu. Abi buvome šiek tiek išgėrusios. Aš jai siūliau namo važiuoti taksi, bet ji mane įtikino, kad nieko nenutiks. Gaila, taip nebuvo. Jai bevairuojant iš kažko pradėjome juoktis. Tada dar buvo sniego, kelias slidus. Staiga atsisukdamos į kelią pamatėme per gatvę einantį žmogų. Pamatėme, bet per vėlai. Laura nebesuvaldė automobilio, kuris dar pradėjo čiuožti ledu, bandė stabdyti, bet nesėkmingai ir mes partrenkėm žmogų,- dabar Candė jau ašarojo pilnu tempu, o Agustinas klausėsi, nieko nesakė. Dėl tokio jo elgesio Candei pasidarė lengviau ir ji tęsė. - Tuomet mes abi supanikavom. Laura siūlė bėgti ir viską palikti, aš siūliau pasilikti ir prisiimti kaltę už savo veiksmus. Laura pradėjo rėkti, neva aš noriu ją įduoti, nes vairavo ji. Bet to aš nenorėjau. Tuomet išlipome iš automobilio ir priėjome prie to žmogaus,- dabar Candei pakirto balsą, ji nebegalėjo kalbėti. Po keletos akimirkų tęsė toliau. - Pamačiusios žmogaus veidą, tikriausiai abi norėjome būti mirusios. na, bent jau aš norėjau. Tas žmogus regis nebuvo smarkiai sužalotas, bet mes jį pažinojom. Jis buvo užsimerkęs, bet kvėpavo. Todėl aš nieko nelaukusi iškviečiau greitąją pagalbą. Nesakiau, kad tai mes jį partrenkėm, tiesiog pasakiau kur pamačiau gulintį žmogų. Norėjau pasilikti, bet Laura įkalbėjo bėgti. Nežinau kodėl, bet pasidaviau jos įtakai. Buvau labai išsigandusi. Po kelių dienų sužinojau, kad tam žmogui viskas gerai. Sužeidimas nebuvo labai stiprus, bet mano savijauta buvo tragiška. Švelniai tariant tragiška.
- Bet...bet kuom ši istorija susijusi su manimi? Jeigu jau taip bijojai man ją pasakoti?
- Tuom, kad...kad tas žmogus, kurį mes partrenkėm buvo tavo...tavo senelis. Aleksas.
- Ką?! Juk tada...tada. Štai kodėl tu su manim tuomet elgeisi atšiauriai, štai kodėl vengei susitikti,- Agustino akyse pasirodė ašaros, bet jis neverkė. Laikėsi.
- Prašau, leisk man pabaigti. Susitikti vengiau, nes puikiai žinojau, jog tuomet būdama su tavim nesugebėsiu ištarti nė žodžio, o juo labiau pažvelgti tau į akis.
- O Laura..., bet juk Laura?
- O Laura buvo kitokia. Ji nenorėjo tavęs prarasti. Vieną dieną įvyko didysis mūsų barnis. Ji pyko ant manęs, kad aš elgiuosi su tavimi šitaip. Ji galvojo, kad iš mano elgesio tu gali suprasti, jog kažkas ne taip. Laura manė, kad aš galėčiau tau papasakoti visą tiesą. Bet to nepadariau. Nors tuomet norėjau tau papasakoti. Rėkėme su Laura viena ant kitos. Aš pykau, kad ji elgiasi taip veidmainiškai ir būna su tavim lyg niekur nieko, guodžia tave dėl seneliui ištikusios nelaimės. Netgi buvau prašiusi, kad ji tave paliktų ir nesielgtų kaip kalė. Bet ji būtent taip ir elgėsi. Dar sugalvojo vieną pretekstą, neva aš tave įsimylėjusi ir noriu jus išskirti. Tai mane dar labiau skaudino,- Candė verkė. Smarkiai verkė, o Agustinas į ją žiūrėjo tuščiomis, be jokių jausmų akimis.
- Bet kodėl tu man nepapasakojai?
- Manei nebadžiau? Kai jau atgavau savitvardą ir maniau, jog galėsiu tau pažvelgti į akis gal tūkstantį kartų bandžiau tau pasakyti. Bet kartais tu užsimindavai, kad norėtum nudėti tuos, kurie tai padarė ir pabėgo. Būtent tomis akimirkomis žinojau, kad neišdrįsiu. Vėliau dar kartą susitikau su Laura. Tai buvo paskutinis kartas iki to susitikimo kavinėje. Ji pasakė, kad tave paliko, nes žino kad anksčiau ar vėliau aš tau papasakosiu tiesą ir ji nenorėjo, kad tu ją paliktum, kai viską žinosi. Štai dabar tas anksčiau ar vėliau atėjo. Laura prašė tau nieko nesakyti, o aš ir nesakiau. Bijojau.Tuomet nusprendžiau elgtis su tavim taip, kaip anksčiau ir regis man pavyko. Norėjau viską užglaistyti. Kai buvome Šokolado namuose, Laura manė, kad aš senų senovėj tau viską išklojusi, nes tu jai neskambinai visus metus. Metus kai buvai išvykęs.
Candė nutilo. Jie abu tylėjo. Candė verkė. Agustinas vis dar žiūrėjo į tolį, nieko nematančiomis akimis. Candė prabilo:
- Dabar pasakyk ką nors. Rėk, šauk, išvadink mane kaip tik nori, bet netylėk, nes tyla mane labiausiai skaudina.
Agustinas nepasirinko nė vieno iš Candės pasiūlytų variantų, tik stipriai, kaip tik galėjo ją apsikabino.