Atkeliavo tęsinys
Galiu pasakyti, kad jis ilgiausias iš kadanors buvusių, mano rašytų tęsinių
Candelos akys jos neapgavo. Ten buvo ji. Laura.Ta pati Laura, kuri vaidino pirmame Casi angeles sezone. Kadaise buvusi gera Candės draugė, kol...kol neįvyko vienas įvykis. Taip pat kažkada ji draugavo su Agustinu. Tuomet Candei jis dar nerūpėjo. Po to barnio, kuris įvyko tarp merginų, jos daugiau nesimatė, nesikalbėjo ir viena kitai buvo niekas. O dabar štai Candela vėl ją pamatė. Ji vilkėjo geltoną uniformą, todėl Candė suprato, kad ji čia dirba. Regis, Agustinas jos dar nepastebėjo, nes kuo ramiausiai paklausė:
- Na, eime paprašysime laisvo staliuko, ant kurio galėsime pasigaminti ką nors nepakartojamai saldaus.
- Gerai, bet...- Candė buvo suglumusi. Tuomet Agustinas ją nusitempė už rankos prie nugara į juos stovinčios Lauros.
- Atsiprašau, ar galėtume gauti laisvą stal...O, Laura,- tarė Agus ir dabar ji atsisuko. Candės ir jos žvilgsniai susitiko, nors tiksliau reikėtų pasakyti "pažaibavo akimis viena į kitą".
- Agustinai, malonu tave matyti po šitiek laiko. Kaip matau tu ne vienas. Labas, Candela,- lediniu balsu tarė ji. Po šių žodžių dabar jau Agus suglumo, nes kiekvienas žmogus atsidūręs ten būtų pajutęs tvyrojančią nemalonią atmosferą. O juk Agustinas apie merginų kivirčą ničnieko nežinojo.
- Labas, Laura,- net pačiai Candei jos balsas pasirodė svetimas.
- Kiek girdėjau iš tavęs, Agustinai, norite užsisakyti staliuką, taip?
- Aha, žinoma jeigu tokių yra.
- Štai ten gale, eikit, aš prie jūsų ne už ilgo prieisiu.
Tuomet Candela patraukė su Agustinu prie nuošaliai stovinčio stalelio.
- Manau, tu man turėsi daaaug ką papasakoti, Cande, nes jei manai, kad aš nieko nepastebėjau, tuomet klysti.
- Mhm...galbūt.
Vos tik jie spėjo prisėsti, prie jų priėjo Laura.
- Norėsite patys gaminti ar tik šiaip ką nors užsisakyti?
- Manau šį kartą apsieisime be gaminimo,- pasakė Agustinas, nors jie abu buvo suplanavę kiek kitaip. Tačiau šiuo metu Candė jo nuomonei pritarė.
- Tuomet puiku, štai meniu.
- Nagi, Laura, kam tie visi formalumai? Juk pažįsti mus, tai kodėl gi tau neprisėdus prie mūsų?- paklausė Agus.
- Na, gerai, prisėsiu, bet tik trumpam,- tarė ji šiuos žodžius ir nužvelgė Candę. - Hmm, ar jūs, jūs draugaujat?
- O ar mes su Cande kada nors pykomės?- bandė pašvelninti situaciją Agustinas.
- Na tikriausiai supranti, ko aš noriu paklausti?
- Mes su Agustinu, tik draugai, kaip ir buvo visada,- dabar jau atsakė Candė.
- Taip, Laura. Mes su Cande tik draugai. Tiesiog nusprendėme praleisti vakarą kartu, nes buvome jau galybę laiko nesimatę,- pasakė Agus ir Candė nesuprato kokio velnio jis jai aiškina kodėl ir ko jie čia atėjo.
- Aišku. Tai kur buvai dingęs tiek laiko?
- Na, buvau Brazilijoje vienerius metus ir tik prieš kelias dienas grįžau. Gal ir nebūčiau grįžęs, tačiau mane pakvietė į Casi angeles susitikimą, taigi progos išsisukti nebuvo. Beje, kodėl tame susitikime nebuvo tavęs?
- Mane kvietė, tačiau aš atsisakiau, nes turėjau reikalų,- Candė suprato, kad ji ryškiai meluoja. Tai suprato ir Agus, bet toliau jos nebeklausinėjo, todėl ji nuėjo atnešti jiems deserto.
- Manau, Cande, kad tu žianai kažką ko nežinau aš, todėl turėsi man viską papsakoti.
- Aš...
- Ir nebandyk neigti, nes juk pažįstu tave kaip nuluptą ir dar geriau.
Tada Laura jiems atnešė tai, ko Candė su Agus buvo užsisakę ir kuo greičiau, kad Agustinas nepasiūlytų jai vėl prisėsti nudūmė sau. Toliau Agustinas nebeklausinėjo šia tema ir Candė lengviau atsikvėpė, tačiau ji puikiai žinojo, kad taip lengvai jis jos tikrai nepaliks ramybėje. Valgydami, jie juokėsi, kalbėjo apie tai ką veikė tuo metu kai Agus buvo išvykęs. Candė išgirdo daugybę linksmų istorijų iš Agustino gyvenimo Brazilijoje. Vėliau jie pabaigė savo saldainių likučius ir patraiukė link išėįimo.
- Iki, Laura,- šūktelėjo jai pavymui Agustinas ir ši atsisukusi nusišypsojo ir vėl nusisuko.
Išėję į lauką pamatė daugybe žvaigždžių nusėtą dangų. Vakras buvo ramus, be vėjo.
- Ar tu jau nori namo?- paklausė Agus.
- O ką tu siūlai?
- Galbūt kaip visada senais gerais laikais?
- Prie ežero?
- Prie ežero.
Jie abu įlipo į Agus automobilį ir neilgai trukus nuvažiavo prie ežero, prie kurio anksčiau praleisdavo ne vieną valandą.
- Šiandien vakaras be galo gražus, tiesa?- pkalausė Can.
- O taip. Būamas Bazilijoje dažnai prisimindavau tuos vakarus, kuriuos praleisdavome čia su draugais, pameni?
- Žinoma, tokie dalykai juk nepasimiršta. Niekada. O dar tos dainos prie laužo. Atrodo, kad nuo to laiko praėjo vis amžinybė.
- Palauk čia. Kai ką užmiršau pasiimti iš automobilio.
Tuomet Agus paliko Candę vieną, bet už kelių minučių vėl pasirodė. Tamsoje Candė matė, kad Agustinas rankoje nešasi kažkokį didelį daiktą, bet tiksliai negalėjo įžiūrėti kas ten. Tik jam priartėjus ji pamatė jo rankoje gitarą.
- Ar visada automobilyje nešiojies gitarą?
- Ne, bet šiandien ji kaip tyčia ten,- Candė suprato, kad Agustinas vakarą tikrai buvo suplanavęs.
Jie abu atsisėdo ant kranto ir Agustinas pasiėmė gitarą. Jis pagrojo keletą akordų ir paklausė:
- Nuo ko pradėsime?
- Kaip nuo ko?
- Na juk gitarą aš atsinešiau ne tam, kad tik šiaip ją tau parodyčiau. Kokią dainą dainuosime?
- Bet aš nepasiruošus...
- Kaip malonu, kad sutinki. Jeigu jau taip pradėsime nuo to, ką aš pasakysiu,- nusišypsojo.
Ir tada prasidėjo tikras dainų maratonas. Jie dainavo. Dainavo daugybę dainų, kurias kadaise dainuodavo visi drauge čia susirinkę. Tos dainos pažadino Candės jausmus, kurie regis miegojo labai ligai. Tos dainos buvo tarsi žadintuvas, pažadinęs ją iš miego. Sugrįžo nuostabūs tų laikų prisiminimai.
- Gal padarom pertraukėlę?- paklausė Agus.
- Jau galvojau niekada nepasiūlysi,- nusijuokė Can.
- Žinai ką, Cande?
- Na, aš ne telepatė, todėl nežinau.
- Labai šmaikštu. Dabar kai prisiminiau tuos laikus, pasigailėjau, kad išvykau.
- Visiems buvo gaila, kai tu išvykai.
- Žinau tai. Beje, to tau niekad nesakiau, bet manau dabar pats metas.
- Ko tu man nesakei?
- Kažkada aš tave mylėjau,- Agus nusišypsojo, o Candė po šių žodžių prarado kalbos dovaną. Kiek daug ji dabar norėtų pasakyti Agustinui, bet negali. Dabar ji džiaugėsi, kad lauke tamsu ir tamsa dengia jos raudoniu išmuštą veidą.
- Tikrai? Koks sutapimas, kažkada ir aš tave...- jos žodžius nutraukė Agustino telefono skambutis.
- Klausau.
- Agustinai?- kadnagi prie ežero buvo mirtina tyla, Candė puikiai girdėjo kas ir ką šneka kitame ragelio gale. Tai buvo Candė 2.
- Taip čia aš kas nors nutiko?
- Aš jau namuose, tikėjaui ir ave rasti, bet neradau. Ar jau greit grįši?
- Nežinau, Cande. Patikėk iki ryto pasirodysiu.
- Ką???
- Juokauju. Grįšiu jau greitai.
- Na gerai. Čiau.
Ir jų pokalbis baigėsi. Dabar Candela taip norėtų paklausti Agustino klausimo, kuris jai sukasi ant liežuvio galo, bet ji pati supranta, kad tikriausiai neišdrįs.
- Ar tikrai tikrai nenori manęs nieko paklausti?
- Gal Brazilijoje lankei telepatijos kursus?
- Neatsakinėk kalusimu į klausimą. tai?
- Na gerai, jeigu jau reikalauji. Kodėl susidėjau su Candela? Juk aš matau, jeigu vis dar tave pažįstu, tai matau, kad ji ne tau.
- Taip ir tu neklysti. Ir žinau, kad tavo smalsumas beribis. Todėl...-jis delsė.
- Kas todėl?
- Žinau, kad tu šiaip man nepasakysi kas nutiko su Laura, todėl tik tada kai papasakosi man apie tą kažką, sužinosi ir mano istoriją. O ji pakankamai įdomi.
- Nainainai, koks tu gudrus.
- Tai pasakosi šį vakarą, ar paliksi kitam?
- Aš...- Candė tikrai nebuvo pasiruošusi jam to papadsakoti. ir nebus pasiruošusi rytoj, nei poryt, nei dar kažkada. Bet antraip ji nesužinos to, ką turi sužinoti.
- Tai kaip?
- Ne šiandien, Agustinai.
- Puiku, tuomet ne šiandien ir manoji istorija. O dabar galime grįžti prie dainų ir žvaigždėto dangaus...
Sk. 12 07, 2008 9:03 pm
Šiaip patiko man, nors labiau laukiu kito, nes tikiuosi daugiau veiksmo ar šiaip fainų dalykėlų tuose šokolado namuose.
