Kaipnors išgyvensiu

O, man patiko. Nu aš vėl be komentarų kažkaip... Dar noriu!

Man šis tęsinys priminė pabaigą
O šiaip tai nerealus, kaip visada
Ir dar, pradėjai imt blogą pavyzdį iš manęs ir dėti trumpus tęsinius

Lina, rašyk normalius komentarus, o tai nebedėsiu tęsinių
Indreee, Nū da iki pabaigos 4 dalys apytiksliai liko Nu ant galo kažkaip gaunas trumpesni tęsiniai, nesinori daug ko sugrūst į vieną tęsinį, todėl... Bet šeip gal kiti bus ilgesni ;DD

aaaaaaaai, dedu

46 dalis

-Eeeeeeesaaaam pasiruooooošęęęęę kiiiilt, reik tik suupraaaast ir pajaaaaaaaaust, laisvėėėės kaaaaaaaaainąąąą- po prieš paskutinės pamainos pievino Agus.
-Ką čia nusibpezi, visai kaip Valintskienė atrodai – nusižvengiau
-Kas ta Valintskienė? – pažiūrėjo jis į mane durna mimika
-Nū tokia dainininkė iš LT
-Nū geriau sulygintum su kokia Julieta Venegas- suburbėjo Agustinas
-Tau iki jos dar laaabai toli- nusijuokiau
-Apie ką pliotkinam? – prie mūsų „turiningo“ pašnekesio prisidėjo Eugė
-Apie Vatinskienę – susijuokė Sierra
-Valintskiene, gaidy – švelniai vožiau Agus į galvą
-O kas ji tokia? – nesuprato Eugė – Nejau nauja kokia atsirado, ir taip mum konkurentų užtenka...
-Neeee, Eugelicius. Čia lietuvių dainininkė – nusijuokiau
- O tau ji patinka?- toliau susirūpinusią mimiką rodė Eugenia
-chaaa cha chaaaaa, kaip juokinga – sužviegiau – Aišku, kad ne. Kitaip Agustino su ja nelyginčiau
-Aaaa, aš jau toooooks netikęs – juokais įsižeidė Agus
-Tikęs, tikęs – Eu pralinksmėjo – Iš tavęs geresnis vaikinas,nei daininkas.
Ach... Prasidėjo jų burkavimas.
Taaaaaip, per tokį trumpa laikotarpį kaip dvi savaitės ir jie spėjo susikukuoti.
Per tas dvi savaites iš esmė niekas nepasikeitė. Filmavimų nebuvo, tik Gran rexe dirbom ir linksminomės. Kiekviena pamaina savaip buvo linksma. Visi jau spėjo dar labiau susikukuoti, o mano santykiai su Viku tik pagerėjo. O štai dabar jau buvo likusi paskutinė pamaina... Turbūt bus tiek pat emocijų kaip ir pirmojoje. Aš vos įėjusi susirinkimų salėn susijaudinau, juk jau tik dvi valandos liko iki paskutinės pamainos...
Jau ir kalėdos praėjo. Kalėdas atšvenčiau su savo didžiąją šeimą – CA aktoriais ir CA komanda. Na ir namie su Viku, bei su porele draugų.Štai jau ryt iš ryto su Viku išvykstam į Barilochę - ten sutiksim naujuosius. Su mumis taip pat pasišovė važiuoti Doloresa su savo draugu Hermanu, tagi bus tikras porelių naujakas. Manau turėtų būti tikrai nuostabu, pirmą kart slidinėsiu, na ir visą kita...
-Candelaaaaaaa, atsibuusk- išgirdau Mery balsą
-Kas?-išplėčiau akis ir pašokau nuo kėdės
-O pabudo iš transo, mergelė- pajuokavo Lali.
-Ką, jūs mane užhipnotizavę buvot?- dar labiau išplėčiau akis, lyg gyvatę pamačius.
-Neee, gi čia toks, bujeris Can-sužvengė Pittas- Gerai, kad pabudai iki paskutinės pamainos liko gal pusvalandis...
-Kaip čia? – surikau
-Na, kol Cris kalbėjo tu pusiau atsijungus buvai, kažkaip žiūrėjai į vieną tašką- žvengė Eugė
-Ji užsisvajojo – pridėjo Daky
-O kką svajot negalima? –nusijuokiau
-Gaaaaaalimaaaa – linksmai sudainavo Gastonas
-Ir einam žudyt mano saldainiukai, taip jau yraaa – į mūsų kambarėlį įžingsniavo Willis.
Visi į jį sužiuro kaip į debilą.
-Jūs ką užuominos nesupratot?-Willis išplėtė akis, kaip katik aš - Gi einam scenon mano brangėji, iki pasirodymo gal dešimt minučių liko
-Na Pittai, atspėjai – susijuokiau ir pirmoji atsistojusi išėjau iš kambario.
-pavarysim jejejeeee- dar girdėjau visų balsus eidama
Atrodo taip greit praėjo tos dvi savaitės...

Taip viskas į pabaigą eina ir veiksmo nebėra, ir nebegaliu ilgų komentarų rašyt. Šiaip man be galo be krašto liūdna, kad tuoj, tuoj baigsis. Verksiu tuoj.

Žinai tu gal nusvilsi, bet pasakysiu, kad kitas mano ff nebus lb tooooks "veiksmo filmas"
Neverk, dėl šito ff DD

Koks fainas tęsinukas, toks šiltas ir linksmas
Dievinu šį FF, norėčiau, kad jis niekad nesibaigtų, bet dėja ir jam galas bus

O man labai patinka tokie kaip ir be veiksmo, kaip ir su veiksmu tęsiniai Čia suprask kaip nori. Kaip, kad tu man sakei, kad ne veiksmas svarbiausia
Be to ir man labaaai liūdna, kad šita istorija baigsis Nes šitas FF nerealus

Aaaaach ačiū jums už tokius komentarus
Bet nenuliūskit gi dar ff aš tų rašysiu

Jamkit ir virškinkit ;DD Ir prisiminkit, kad jau apie 3 dalis liko

47 dalis

-Labai ačiū, kad buvote Gran rexe. Laaaaaaabai ačiū, kad žiūrite serialą. Labai jums ačiū, uiž viską. Be fanų, mes čia visi nestovėtumėm, ir be jūsų net serialo nebūtų. LABAI DIDELIS AČIŪ! Be fanų, nebūtų nieko, todėl mes esame jums labai dėkingi, kad taip mylite visus mus, ka nepraleidžiate koncertų, pastoviai stengiatės viską sužinoti, labai dėkojama, kad esate. AČIŪ. – tradiciškai savo didžiąją paskutiniąją kalbą rexe dėstė Cris.
Vėliau mikrofoną perdavė Vazquezui:
-Aš tikrai pasikartosiu pasakydamas, kad visas tas jūsų palaikimas yra nuostabu. Jūs tiesiog įkvepiate mus daryti visa tai, todėl mes jus nemažiau mylime nei jūs mumis – nusijuokė ir perdavė mikrofoną Emiliai
-Aš taip pat labai norėčiau padėkoti visies fanams, kurie tiesiog įkvėpia energijos, šokti, dainuoti, vaidinti ir visa,visa kitą daryti. Laaaabai jums ačiū, jūs tiesiog nuostabūs.
Toliau mikrofonas keliavo pas teengus, kurie vienu metu sušuko „Ačiū“. O likę taip pat suvebleno kažką su tokiais žodžiais kaip „ačiū“, „ jūs nuostabūs“. Na taip pat ir aš... Nieko geresnio nesugalvojau...
Kai savo ilgą kalbą pabaigė Gimena, kažkas paleido muzikėlę ir visi aktoriai pradėjo ilgą apsikabinimų seansą. Visi su laimės ašaromis akyse apsikabinėjo... Apsikabinau su visais visais turbūt po dešimt kartų. Merginos gavo gėlių, aš turbūt nuo visų mūsų aktorių gavau gėlių, aišku, Viko puokštė buvo įspūdingiausia. Didelė šimto rožių puokštė. Lalita su Pėteriu nesuvaldė jausmų, Pittas įteikė Lalai gražią puokštę, ji jį apkabino ir apdovanojo tokiu bučiniu, kad visa fanų salė pradėjo garsiau nei per visą pasirodymą rėkauti ir ploti. Viktorijus taip pat nesusivaldė ir mums apsikabinus turbūt trečiąjį kartą mane pabučiavo, o aš tiesiog nusišypsojau fanams po bučinio. Mačiau visų veidus, jie buvo patenkinti ir nustebę...
Po didžiulio apsikabinimų seanso visi jau leidomės į užkulisius, persirengti ir važiuoti atšvęsti sėkmingos pabaigos. Aš iškart nulėkiau į Eugės ir Lalos persirengimų kambarį, kur mes žadėjom kiek pasifotografuoti:
-hooou hoooou, čia tai jūs su Pittu pavarėt- vos įžengusi pasakiau
-Na, jūs nemažiau su Viku-tarstelėjo Eu
-O tu su Agus, bijai pasirodyt- nusijuokė Lala
-Nenusišnekėk, tai yra nepezėk, tik mes ne tokie emocingi kaip jūsų porelės – subambėjo Eugė
-Nū gerai, tik nepradėkim – pristabdžiau jas, kol dar neįsijautė – Geriau fotkynamėėės
-Pritariu –nusišypsojo Lalita
Padariusios kokį penkiasdešimt fotografijų ir iš jų išsijuokusios nusprendėm pagaliau persirengti, taigi aš nužingsniavau į savo persirengimų kambarį ir vos pradėjau persirenginėti – iškart suskambo telefonas:
-Labas Can-atpažinau Anto balsą. Ji – mano gera draugė
-ooooo, kas prakalbo, Antuuuuu – surikau į telefą
-Ta pati duxė – nusijuokė ji
-Tai kur esi?Labai prastai girdisi – surikau
-Aš grūduos per jūsų fanus, iš rexo. Nx, dabar kažkokios panos prisikabino, turbūt žino , kad tave pažįstu – sušnibždėjo ji
-ooooo, tatadaaaa Candelonas varo gelbėt Antooooos. Klausyk nusileisk laiptais ir pasuk dešinėn, už tokio borto bus tamsus koridorius, biški paėjus pamatysi baltas duris, ten tave pasitiksiu, supratai?
-Sakykim... Kaip aš tamsoj baltas duris pamatysiu? –nusijuokė
-Nū pamatysi, karoč grūskis ir ten varyk – tarstelėjau
-Ok, susimatysim po poros minučių –nusijuokė – Iki
-Čiau Antuuuuuu.
Vos padėjusi ragelį, greit persirengiau ir nulėkiau į sutartą vietą, atvėrusi duris pamačiau jau atrodo senokai laukiančią Antu.
-Laaaabas, drauge- puoliau jai į glėbį
-Helou, friend – nusijuokė ji
-I miss uuuu – sušukau
-I miss uu tiuuu, I lav uuu – juokėsi ji
-I lav u tiuu- ir aš juokiausi
-Giarai, Candelota, žinok scenoj puikiai atrodei – atsitraukė ji ir nusišypsojo
-Aš žinau, juk aš toooookia nuostabi – pasipurenau savo plaukus
-O taip, tu nuostabiausia iš visų Mcvv – ji parodijavo fanus.
-Ak, ačiū. Bet aš žinau jau- atrodžiau kaip iš telenovelės
-Aaaaa, tu bjaurybę, dabar nuhakinsiu visus tavo flogus kauše blt, nekenčiu tavęs! – suvaidino ji tą merginą kuri kalbėjo su manimi per msn kai buvau pas Maruliną.
-Neee, kodėl tu taip elgėsi, negi nebemyli?- toliau stengiausi atrodyti dramatiškai
-Ne, jau nebe – dabar ji atrodė kaip iš telenovelės.
-Gerai, baigiam. Užeik į back‘ą, mes tuoj su visais varysim švesti, prisijungsi? – nusišypsojau
-Tai aiškuuuu, kada Antu nemėgo švesti? – nusijuokė ji.
Mes nužingsniavome per ilgus backstage koridorius link mano persirengimo kambario...

pasakyk, kad dar nori

NORIU DARNORIU DARNORIU DARNORIU DARNORIU DARNORIU DARNORIU DARNORIU DARNORIU DARNORIU DARNORIU DARNORIU DARNORIU DARNORIU DAR

Bl pražvengdinai mane su tuo caplocku ir tais žodžiais

Nu jei noriu, tai ką man daryt?

Toks linksmokas tęsinukas. Man lb lb patiko
Kuo labiau tavo istorija eina į galą, tuo labiau mano komentarai trumpėja
Nžn ką daugiau pasakyt, tik lab laukiu tęsinio

Nu pažiesim pažiesim, gal dar bus ilgi komentarai

Na, norėjot ilgo, tai laužykit dabar akis Jau liko 2 dalys ;DD

48 dalis

-vamos, vamos angelitos va a ganaaaaar, vamos vamos angelyyyytooooooos – visi dainavome su šampano taurėmis
-okok, leiskit dabar man pasisakyt- pristabdė visus Eugė, visi kiek nutilo - Taigi, aš tiesiog noriu visus pasveikinti, mes perkopėmė į kitą lygį, baigėmė šį rexą ir itin sėkmingai, mes pavarėėėėm – ji jau buvo kiek girtoka
-Taaaaaip, jūs patys nuostabiausi – pridėjo jos draugė Agustina ir aukštai iškėlė savo taurę.
Mes visi susidaužėm ir išgėrėm dar vieną taurę.
Mūsų vakarėlis vyko bare. Baras buvo specialiai užsakytas tik mums, taigi ten buvo tik CA aktoriai, jų draugai bei visą CA komanda. Bent vienas žmogus buvo atsivedęs po draugą. Eugė pasikvietė Agus, Lalita Tati, Mariu ir Tate atimpė, mane palydėjo Anto,o vėliau prie mūsų prisijungė ir Colo su Juanchu, na o kiti po vieną kokį draugą, net nebeprisimenu, buvau normaliai apsvaigusi.
Vakaras praėjo tiesiog nuostabiai, mes visi tiesiog šventėm. Net Cris atsidavė „bandos“ jausmui ir išgėrė su mumis, buvo tikrai nuostabu. Mes ne tik, kad gėrėm ir valgėm bei plepėjom kaip kokie trisdešimtmečiai. Ne, mes taip pat sumąstėm pažaisti tiesą- drąsą, „nemirtingąjį“ butelį, „Kas greičiau suplaks Margaritos ir visiems jos įsiūlys?“, „Krūtasiais estafetes“ bei aišku padainavom karaokė. Nuostabiausia buvo tai, kad net Cris, bei kiti vyresni nesivaržė ir darė viską ką darė jaunesni. Vakaras iš tiesų buvo nuostabus, mes daug prisijuokėm vienas iš kito, ir tikrai nuostabiai pasilinksminom.
Tik tai maždaug 6 ryto parsigavom namo. Mus visus bermenas įsodino į kokius dešimt taksi automobilių. Ir nurodė po vieną adresą, taip ir atsitiko, kad visus išvežojo ne į namus, o į „kitų namus“. Visos porelės buvo pas mus su Viku, prisimenu tik tiek, kad buvau tokia girta, kad net paeiti negalėjau, taigi Vikas mane pakėlė ant rankų ir nunešė vidun, jis ne ką mažiau gėrė, bet neatrodė toks nusikalęs kaip mes, taigi jis visiems padėjo pasikauti į namus, o ten jau kas kur atsigulė ir nulūžo...
Aš atsikėliau pirmoji, buvo 15 valanda... Nuėjau ko nors užkąsti, bet vaizdelis manęs nenudžiugino, Pittas miegojo atsirėmęs į šaldytuvą ir burbėjo:
-Lalita...Šalta....Lalita...Šalta...-supratau, kad nieko nebus todėl nužingsniavau svetainėn, o ten dar geriau Rochi su Pablu gulėjo ant grindų užsikloję tigriniu kilimu... Nuostabu...
Jau norėjau eiti į antrą aukštą, o štai pusiau ant laiptų pusiau ant žemės gulėjo Lala, vis dėl to perėjau per ją ir nusukau viršun, žadėjau nusiprasti duše, bet vos atvėrusi duris supratau, kad tai neįvyks, kadangi vonioje apsikabinę gulėjo Daky ir Gasta, grįžau į miegamąjį,o ten ant grindų gulėjo Eugė su Agus, kaip aš jų anksčiau nepastebėjau.. Pasiėmiau savo fotiką. Na ką dabar jiem kapiets...
Padariau kokį šimtą kiekvieno nuotraukų, visi atrodė taaaaaaip juokingai. Jau mąsčiau, kad išplatinsiu visas nuotraukas per visus kokius tik įmanoma internetinius puslapius, bet aišku, supratau, kad tą pačią akimirką supratau, kad to nedarysiu.
-Labas rytas- netikėtai išgirdau Viktorijo balsą, juokdamasi iš nuotraukų
-Labas rytaitis- nusišypsojau ir pažvelgiau į jį. Atrodė, kaip po tikro tūso. Plaukai susivėlę, pats toks nuvargęs
-Tu atrodai šiandien energinga – nusijuokė prisėdęs prie manęs
-O, taip. Gi šian ant vakaro važiuojam Barilochėn, tu neįsivaizduoji kaip to noriu – dar plačiau išsišiepiau
-Aš džiaugiuosi, kad galiu tave nudžiuginti – atsakė jis šypsena
-Taip ir turėtų būti – nusijuokiau ir pabučiavau Viką.
-Olialia, da tik rytas, o jau puola bučiuotis – išgirdau Rochi balsą
-O jūs typo nesibučiuojat rytais? – įgėliau
-Na, aišku... Tik, kad jau neberytas- nusijuokė Pablitas žvilgtelėjęs į laikrodį
-Tai reiškia jau leidžiama bučiuotis – susijuokė Vikas
Rochi tik nutylėjo, ji nemokėjo tooookių bajerių.
-Opa, kokie ankstyvi – atsibudo Lalita – Pz, kaip aš čia miegojau?
-Nuostabiai patogiai spėju – tariau – Laiptai ir grindys – pats tas, net lovos nebereikia.
-Jojo – nusijuokė Lala ir atsistojo – Kur Pittonas?
-Manęs visi iškart pasigenda – krūta mimika į kambarį įžengė Lanzanis
-Neeeeem, tik Lalita – beveik choru atsakėme visi
-Ak, štai kaip jūs mane mylit – jis suvaidino supykusį
-Jo, nekenčiaaaam tavęęęęs- susijuokė visi
-Ko čia jums be mūsų taip linksma? – laiptais tiesiog atriedėjo Gastonas.
-Jo, mūsų tai nereikia- ir žinoma Daky
-Chaaa, šian visi geros nuotaikos – sumetė Pablas
-Ir pagirių nesimato – pridūriau
-Ar nemanot, kad jūsų smagiam bury kažko trūksta? – tuojau pat pasirodė Agus
-Taip, netgi LABAI trūksta – Eugė nulipo laiptais kaip primadona
-Trūūūūksta,Eu- nusijuokė Lali
Tada jau buvome visi čia. Visi stovėjo ir šypsojosi vienas kitam. Tai buvo tiesiog nuostabi akimirka, o vėliau dar nuostabiau...
-Ačiū jums. Tikrai. Ačiū jums už nuostabius metus, nors ir žinau, kad jie dar nesibaigė liko dar pora antrojo sezono serijų, bei žinau, kad dar ir bus trečiasis sezonas, bet labai ačiū jums visiems už šiuos nuostabius metus – išdėstė savo mintis Rochi
-Dieve,sugraudinai – tarstelėjo Eugė – Na, aš neatsiliksiu. Ačiū jums visiems. Aš jus laaaaabai myliu ir gerbiu, kiekvienas yra savotiškai nuostabus, ir labai džiaugiuosi, kad turiu jus.
-Kaip miela- Agus apsikabino Eugę – Jūs tikrai visi nuostabūs. Ačiū jums visiems už tas nuostabias akimirkas kurias praleidžiame kartu, be jūsų tai būtų niekas...
-Dieve, tuoj verksiu – prašneko Lali – Čia kaip kokiam teisme- nusijuokė – Bet ir aš gaiu tik tiek pasakyti. Ačiū, nieko daugiau kaip tik ačiū. Aš jus visus taaaaaip myliu, jau nebeįsivaizduoju kaip gyvenčiau be jūsų. Jūs kiekvienas sugebat man padėti, jūs est dalis mano gyvenimo, tikrai...
-Tu esi nuostabi – Pittas aišku meilikavo Lalai – Bet ir jūs ne ką prastesni – susijuokė – Ačiū, už tuos nuostabius juokelius, kad ir tai būna pasityčiojimas iš manęs... Žinau, kad su jumis visais man niekad nebus nuobodu, nes su jumis gali būti tik nerealiai linksma, jūs esat mano bestai- išmetė savo legendinį smailą, bet dabar man jis netrukdė
-Aš įsiterpsiu – kaip mokinys pakėlė ranką Pablas – Jūs esta tie žmonės kurie mane supranta. Ačiū, kad esat su manim kada tik reikia.
-Dieve, kaip čia viskas nuostabu – sucypė Daky – Ačiū, už tuos nuostabius par‘čius.Už tuos pasilinksminimus kartu, už kiekvieną dieną kurią praleidžiame kartu. Ačiū, kad suprantat, kas aš esu ir ačiū už tai, jog mane mylit
-Iškalbingoji Daniela-nusijuokė Gasta – Na, vieną žmogų jau su ačiū užknisau, todėl nesikartosiu – šyptelėjo – DĖKUI, didžiausias koks tik gali būti dėkui Candei. Pirmiausia dėl tų nuostabių akimirkų patirtų metų pradžioje, toliau dėl to, kad ji man pasipriešino ir suprato koks aš debilas ir trečia, nes ji atvedė mane į protą, labai myliu Candę, aišku kaip draugę dabar... Labai dėkui Vikui, kuris sugebėjo man atleisti už viską ką pridirbau ir mes iš ties tapome draugais, ir ačiū jums visiems, kad atleidote man ir suteikėte galimybę, jei jūsų nebūtų gal aš jau būčiau negyvas... Jūs esat nuostabiausi.
-Ką gi...-pauzė- Nebeturiu ką pasakt, kai visi tiek prišnekėjo – mačiau, kad Vikui tikrai pritrūko žodžių – Bet vis dėl to, dėkoju jums, kad buvote draugiški ir, kad mes visi tapome tokiais draugais. Aš džiaugiuosi, kad atradau Candę, ir taip pat, kad turiu jus. Aš laimingas- ir jis plačiai nusišypsojo bei apkabino mane per pečius
-Na... O ką aš galiu pasakyti?- nusijuokiau – Vos čia atvykusi nesitikėjau, kad atsiras tokių nuostabių bei draugiškų žmonių. Iš vis nesitikėjau, kad turėsiu draugų... Ir viskas taip pasikeitė... Pirmiausia norėčiau padėkoti Lalai, bei Eugei kadangi jos pačios pirmos vos su manim susipažinusios buvo nerealiai draugiškos, jums didelis ačiū panos. Toliau Gastonui, už viską ką patyrėm, kad atsigavai, ačiū. Taip pat dėkoju Pittui ir Agus, už tuos nuostabius bujerius, kuriuos skaldot ir linksminat mane, niekada nebūna liūdna su jumis... Rochi ir Pablitui už sugebėjima išklausyti ir patarti. Daky už pertraukinėjimus ir nerealius pokalbius. Ir Vikui, už tai, kad esi, už tai, kad mane myli ir už tai, kad mane gerbi. – man pačiai pirmai išriedėjo ašara. Laimės ašara.
Po to ir kitų merginų akyse sužibėjo ašaros. Pablas ir Gasta irgi kiek susigraudino, o kiti trys tik šypsojosi.
Mes visi apsikabinom ir dainavom RBD dainą „Locura de amor“.
Merginos verkė laimės ašaromis, vaikinai šypsojosi. Dabar mes supratom kokie svarbūs mes esam vieni kitiems, ir nesvarbu, kad ne visi čia buvo, svarbiausia, kad čia esam mes... Ir aš jau laiminga, jau žinau, kad naujuosius sutiksiu visiškai laiminga.

Na, jau dabar visi galit verkti

Nieko graudaus čia nebuvo ;DD
Man baisiai patiko tęsinukas, jis toks mielas, toks nerealiai fainas, net žodžių trūksta išsireiškimui
Ai, dar linksmas

Ačiū

Aš apšalus
Čia toooks nerealus tęsinys Aš myliu myliu myliu šitą istoriją ir nenoriu nenoriu nenoriu, kad ji baigtųsi.
Visas šitas tęsinys toks...toks (nerandu tinkamo žodžio)
Kiekvienas tęsinys primena pabaigą, o kai pagalvoju, kad liko vos du tęsiniai...
Aš dievinte dievinu šitą FF

Aš db smailą išmetus sėdžiu
Ačiūkas už toooookį komentarą
Nenusimink, manau. kad kitas mano ff tau irgi lb patiks

Kitaip ir negalės būti juk

na ką gali žinot

Ryt paskutinė dalis


49 dalis

Mes atsisveikinom... Visiem jau buvo laikas išeiti, visi jau turėjo planų savo laisvom dienom ir turėjo juos pradėti vykdyti... Aš žinojau, kad per tas „atostogas“ nesusitiksiu su jais, todėl atsisveikinti buvo sunku... Suvisais po kelis kartus apsikabinau ir verkiau... Tai buvo lyg mes matytumėmes paskutinį kartą, bet žinojau, kad taip tikrai nebus, aš tik susijaudinau...
Visus palydėjau ašaromis ir pamojau ranka, merginos irgi susigraudino, jos suprato ką jaučiu, o vaikinai mėgino linksminti, o aš tik verkiau ir šypsojausi... Kai visi įšėjo aš apsikabinau Viką ir dar labiau įsiverkiau, jis buvo kantrus... Apkabino mane ir tiesiog buvo su manim. Turbūt stovėjom taip kokias dvidešimt minučių, kol aš apsiraminau.
-Ei,Can. Viskas gerai – jis nubraukė ašaras nuo mano veido.
-Todėl ir verkiu – nusišypsojau ir vėl pradėjau verkti.
Aš jaučiausi laiminga. Todėl ir verkiau laimės ašaromis ir negalėjau sustoti. Verkiau, nes jutau, kad esu čia, kad gyvenu, kad aš atradau savo vietą pasauly, verkiau, nes žinojau, kad aš laiminga, kokia tik galiu būti...
-Myliu tave Vikai- jau beveik nusiraminusi tariau
-Ir aš tave myliu-jis nusišypsojo – Bet žinok, turim tik dvi valandas daiktams susikrauti – nusijuokė jis
-Rimtai? – surikau
-Na, pažvelk į laikrodį
Aš net nepažvelgusi nulėkiau viršun į miegamąjį. Išsitraukiau savo lagaminą, atsidariau spintą ir jau buvau be pradedanti krauti lagaminą.
-Ar mes į vieną lagaminą dedamės, ar į atskirus- į kambarį įžengė Vikas.
Po savo žodžių jis sužvairavo į mane ir į lagaminą ir nusijuokęs dingo iš kambario.
Dieve, visai nepamąsčiau apie lagaminą, na tai nėra labai svarbu, bet iš dalies... Svarbu...
Aš turbūt stovėjau kaip statula, nes Vikas grįžęs į kambarį su lagaminu pažiūrėjo į mane kvailu žvilgsniu:
-Mano erdvesnis lagaminas – tarė – Ten tilps tavo daiktai.
-Ne, tik mano, bet ir tavo – atsigavau
-O, ne. Tu kai prisikrausi, tai man vos vieniems marškiniams vietos užteks – nusijuokė jis
-Tu ką manai, kad aš per daug drabužių turiu – sudaviau jam spriktą į kaktą
-Taip, žiaaauriai per daug – jis atsakė tuo pačiu
-Nesąmonė – vėl padovanojau jam spriktą
-Sąmonė- nusijuokė ir atsilygino.
Iš to ir išvirė tikras spriktų mūšis. Mes begiojom po visą kambarį rėkdami, kaip maži vaikai. Bet man nerūpėjo, kad mes elgiamės kaip kvaili vaikai, buvo tiesiog smagu, man patiko. Vis dėl to, kaip ir vaikai mes prisidirbom. Vikas netyčiom užkliuvo už staliuko ant kurio buvo lempa ir lempa nukrito ant grindų, Vikas paslydo dėl to staliuko, o kadangi laikė mano ranką, tai mes abu kritom ant žemės, o iš kairės gulėjo „sutraumuota“ lempa.
-Dedamės į vieną lagaminą arba tu mirsi – nusijuokiau
-Na, žudyk mane - Vikas buvo pasiryžęs kautynėms- Tik kaip tu tai padarysi?
-Paprastai-nusišypsojau ir pabučiavau jį.
Gal kam tai atrodo banalu ir kvaila, gal taip ir yra, bet man tai atrodė miela ir juokinga... Man tai nebuvo banalu, man tiesiog buvo linksma.
-Gerai, aš nugalėtas. Dedamės į vieną lagaminą – pasidavė Viktorijus
-Aš visad laimiu- pergalingai nusišypsojau
-Na, nemanyk, kad aš toks jau bejėgis – Vikas suvaidino įsižeidusį
-Toli gražu, aš taip nemanau .
Mes atsistojom ir nuėjom krautis daiktų. Užteko vietos ir Viko daiktams. Mes pakankamai greit susidėjom daiktus ir patys pradėjom ruoštis. Jau bebaiginėjom ruoštis kai suskambo durų skambutis.
-O, jau Colo su Hermanu atvažiavo, varau pasitiksiu – sušukau Vikui ir nulėkiau žemyn.
Atvėrusi duris pamačiau Doloresą su Hermau apsirengusius šiltai. Nors dabar buvo vasara, bet kadangi mes vykom į vietą kur šalta jie iškart pasiruošė. Keistas jausmas, dabar čia vasara, o Lietuvoj žiema, turbūt kaip tik todėl norėjau nuvykti į Barilochę, kad atšvęsčiau kaip įprastai. Su sniegu.
Jie įėjo, mes apsiglebesčiavom, išgėrėm kavos, sukrovėm daiktus mašinon ir išvažavom. Vaikinai sėdėjo priekyje, Viktorijus vairavo, o mes su Colrada sedėjom gale ir juokėmės. Visą kelią mes pasakojom viena kitai visokiausias istorijas ir juokėmės, vaikinai irgi kalbėjo tarpusavy ir kartais įsiterpdavo į mūsų pokalbį. Atvykom ten mes jau ant vakaro, bet vos įsikūrę Viko viloje, kurią jam po mirties paliko senelis nusprendėme vykti slidinėti. Visi išvargo kol išmokė mane slidinėti, bet paskutinius tris kartus man pavyko sėkmingai nenukrintant nučiuožti nuo kalno, buvo tikrai smagu ir juokinga. Grįžę vilon mes išgėrėm kavos, kaiką užkrimtom ir kritom lovon. Ryt jau Gruodžio 30 – toji, bus nuostabu. Žinau, kad naujuosius sutiksiu laiminga, ir reiškia taip bus visus metus...