Paskutinė dalis
ou jėėėėėės
50 dalis
Rytas.Atspibudau, bet nė nežadėjau keltis. Pirmą kart pajutau, kad neturiu dienotvarkės, neturiu niekur skubėti, kad galiu tiesiog atsipalaiduoti. Pirmą kart jau po ilgo laiko galėjau tiesiog daryti ką noriu, pirmą kart iš vakaro nebuvau suplanavusi nei ką veiksiu šiandien, nei ką rengsiuos.Pirmą kart po ilgo laiko tarpo...Aš tiesiog gulėjau ir žiūrėjau į lubas, tiesiog atsipalaidavau. Taip pragulėjau ilgokai, kol į mano kambarį įsiveržė Coloresa.
-Labas ryyyyytas suriko ji ir užšoko ant mano pusantrės lovos.-Laikas keltis, varom pusryčiauti
-Varom-nenoromis tariau ir atsikėlusi iš lovos užsimečiau chalatą.
Virtuvėje vaikinai jau sedėjo ir valgė labai originalų maistą kiaušinienę.
-Ką valgysit panelės? paklausė Hermanas
-Aš mielai suvalgysi tą ką jūs nusišypsojau
-Aš taip pat- Colo susijuokė
Kad ir ta paprasta kiaušinienė šiandien buvo itin gardi. Prie pusryčių stalo mes visi draugiškai nusprendėme, ką šiandien veiksimė. Dabar pasiruošime ir vyksime slidinėti, papietausime kokiame Barilochės restorane ir trumpam išsiskirsime vaikinai grįš valandėlei slidinėti, o mes nueisim nupirkti suvenyrų draugams, vėliau susitiksime parduotuvėję prisipirksime visokių nesąmonių, grįšime vilon ir atšvęsime naujuosius.
Mes visi pakankamai greit susiruošėme ir išvykome į kalnus. Šiandien slidinėjimas man sekėsi kur kas geriau. Vis dėl to lenktyniauti su kitais man buvp dar nepakeliui. O slidinėti buvo linksma. Visi kaip vaikai apsimėtėme sniegu ir likome šalup šlaputėliai.
Maždaug apie 15 dienos mes nuvykome į miesto centrą, ten iškart susiradome restoranėlį, mums net nespėjus prisėsti iškart prisistatė padavėja:
-Labadiena nusišypsojo plačiai
-Laba- atsakė Hermanas Gal galima meniu?
-Oooo, mes čia meniu neturime mergina skardžiai nusijuokė.
Mes susižvelgėme.
-Ar jūs įsitikinusi, kad čia nėra meniu? perklausė Colo
-Palaukit mergina nuėjo
-Keistoka padavėja tarė Hermanas
Vos jam spėjus pabaigti žodį meniu jau atsidūrė mūsų rankose, aš net pakraupau pamačiusi vaizdelį. Meniu buvo užrašytas rašalu, neįskaitomomis rašytinėmis raidėmis.
-Klausykit, gal einam iš čia-pasiūliau pašnibždomis
-Pritariu-Hermanas įtariai nužvelgė padavėja
-neprieštarausiu O vikas kreivai žiūrėjo į meniu.
Mes greit pasišalinom iš to restorano, kol Colores dar neapėmė paranoja, dėl tokių žmonių. Neilgai trukus mes atradome kitą restoraną, kur buvo ir padavėjos normalios, ir meniu išspausdintas kompiuteriu ir maistas visai skanus. Pavalgius išsiskyrėm ir susitarėm susitikti Tacho parduotuvėje. Mes su Colorada pataukėė į suvenyrų parduotuvę:
-Ką man padovanoti Hermanui? iškart užklausė Colo- Tu visada žinai ką kam padovanoti, kaip tau taip išeina?
-Na, dovanoju aš viską kas kam tinka nusijuokiau apžiūrinėdama šaliką, jis buvo lyg sutvertas Gastonui Dovanoju viską ant bujerio ir pagal tai, kaip žmogui tai tinka.
-Taaaaip, tu tai sugebi. Patark man, ką nupirkt kam?
-Ei, Juli. Juk tu juos pažysti, taip? Taigfi dovanok, tai ko tavo manymu jie nesitiki, prisimink kokį bajerį ar dar ką, tiesiog kas jiems tink juokiausi apžiūrinėdama botus, kuriuos jau žadėjau pirkti Lalai.
-Aaaaak, ačiū Candu nusišypsojo ji Tu man tikrai padėjai
-Aš net nesistengiau nusijuokiau
-Už tai tave ir myliu nusišypsojo ji dar plačiau
Per tą valandėlę mes spėjom visiems draugams nupirkti dovanų. Ptenkintos mes nuėjome į Tacho, kur mūsų jau laukė vaikinai. Apsipirkę mes grįžome vilon ir nusprendėm, kad galim pailsėti. Buvo apie 20 valandą, aš nusprendžiau paskambinti mamai, bei tėčiui. Įsijungiau kompiuterį ir iš pradžių per msn susikambinau mamai, neilgai trukus ji atsiliepė.
-Labas Candu ji net per kamerą atrodė girta
-O,mama-nusistebėjau Su naujaku.
-ok, Candelita gali ryt paskambint, žiauriai miego noriu...-buvau nustebusi, kad mama taip pasakė, kadangi mes jau senokai nebuvome susiskambinusios.
-Gerai,čiau...-paspaudžiau raudoną mygtuką ir mamos galva dingo iš ekrano. Nusprendžiau nesigilinti į reikalą, o iškart paskambinti tėčiui, jis kitaip nei mama, džiugiai mane sutiko:
-oooo,Candelitaaaa
-Sveikas tėti, su naujiaisiais nusišypsojau
-Taaaip mieloji, pas jus dar ne 2009, o pas mus jaaau suriko
-Malonu tave matyti, tėt nusišypsojau Kur dvynukės?
-Čia, pasirodyit mielosios- neilgai trukus pamačiau dvi žavias mergaites
-Oooo, sveikos. Juli, Pauli plačiai nusišypsojau
-Sveika, Cande- jos beveik choru
-Kaip jums sekasi? užklausiau
-Labai gerai- atsakė Paulina
-Kada atvyksi pas mus? paklausė Julieta
-Manau 2009 nusijuokiau Kada tik galėsiu atvyksiu, tikrai, pažadu man jau pradėjo redėti laimės ašaros
-Giarai, lauksim. Mes tave pasiilgom Can-nusišypsojo jos
-Aš irgi jūsų-taip norėjau jas apkabinti, dėja pavyko apkabinti tik savo leptoną
-Gerai mergaitės- miegot- išgirdau tėčio balsą.
-Niaaa mes norim su Candep pakalbėt sucypė jos
Aš jau žinojau ko tėtis imsis...
-Atleisk Candeliuk, ryt susiskambinsim jis šyptelėjo ir jo galva pradino nuo mano pc ekrano. Aš išjungiau kompiuterį ir apsisukusi pamačiau trapudry stovintį Viką.
-Miela tavo šeimynėlė nusišypsojo jis ir prisėdo prie manęs ant lovos
-Taip...Norėčiau juos su tavim supažindint- tariau liūdnokai
-Neabejoju, kad supažindinsi.]
-Bėja, tu manęs nesupažindinai dar su savo šeima nusijuokiau kiek praskaidrindama savo nuotaiką
-Būtinai supažindinsiu-jsi linktelėjo Aš tau pažadu, kad tik kai turėsim laiko, galėsim nuvykti ar į Lietuvą ir į Ispaniją
-Taip... Ačiū Vikai-nusišypsojau ir švelniai pabučiavau jį.
-Eeeej, žmogai. Man reik pagalvos- pasigirdo Colo riksmas
-Varom nusijuokiau
Kai atėjom svetainėn, padėjom Coloresai sustumti stalą, vėliau pastatėm visą maistą. Colorada nusprendė, kad šampaną atidarysim tik prieš dvyliktą, taigi teko gerti vandenį. Mes valgėm ir kalbėjom, kalbėjom apie viską iš eilės, tap nežymiai prabėgo tos 3 valandos. Staiga Hermanas pažvelgė į laikrodį jau 23.55. Vaikinai atsistojo ir atidarė šampaną, įpylė mums ir vėl atsisėdo 23.57.
-Ką gi sakom tostą paragino Colo
-Tiesiog už mus visus, už mūsų draugystę ir meilę gražiai suformulavo Hermanas
-Ir už draugus- nusišypsojo Vikas.
Mes visi susidaužėme ir išgėrėme šampaną. 23.59.
-Myliu tave Can- tarė Vikas
-Aš irgi nusišypsojau.
Kažkas lauke jau skaičiavo 10...9...8...7...6...5...4...3...2...Mes pasibučiavome.1... Su naujiaisiais! Būtent bučiniu su Viku norėjau pradėti naujuosius, juk neveltui sako, kaip prasidėsi metus tokie jie ir bus. Antras darbas kurį padariau, buvo apsikabinimai su Hermanu ir Colo. Vėliau mūsų su Colo telefonai tiesiog zvimbė.Skambino visi draugai, bet su visais persimesdavom tik trumpais pasveikinimais ir klausimais tokiais kaip Su kuo šventi? Kur šventi? Ar gerai šventi? Ar žadi ryt pagyriotis?. Bet vis dėl to per dešimt minučių mes sugabėjom pasikalbėti su visais, kas skambino. Po to nusprendėm švęsti atskirai t. y. Colo su Hermanu norėjo vieni baigti šventimą, o mes su Viku neprieštaravom. Jie pasiėmė vieną šampano butelį, o mes kitą ir išsiskirstėm po kambarius. Su Viku atsisėdom ant mano lovos ir įsipylėm šampano, buvo tamsu...
-Taigi skelbiu tostą už mus: Kasd šitie metai būtų tokie nuostabūs, kaip ir šitas naujakas tariau.
Mes susidaužėm ir išgėrėm po taurę. Vikas vėl įpylė ir šį kart jis suskėlė tostą:
-Už tai, kad viskas būtų nuostabu. Kad gyventumėmė kaip pasakose, kad kiekviena diena būtų pilna džiaugsmo- net tamsoj galėjai įžiūrėti jo šypseną.
Mes vėl išgėrėm ir tada padėjom taures žemėn. Prisilinkau arčiau jo. Nors ir buvo tamsu, bet aš puikiai įžiūrėjau jo veidą.
Mūsų akys kalbėjo. Nereikėjo žodžių, viskas įvyko savaime. Tą naktį supratau, ką jis anksčiau turėjo omeny sakydamas šia tema kala tavo akys. Ir jos kalbėjo. Išmokau teisingai kalbėti akimis. Ir buvo nuostabu, jačiausi nuostabiai. Jaučiausi mylima ir žinojau, kad rytas bus nuostabus. Aš nieko nebijojau ir žinojau, kad aš galiu viską. Tą nuostabią naktį aš jaučiausi nemirtinga, viskas buvo nuostabu. Ir aš buvau visiškai laiminga, ir žinojau, kad visi metai bus nuostabūs. Gal bus pykčių ar viskas bus gerai, bet aš žinojau, kad būsiu laiminga... Tiesiog tai žinojau...
PABAIGA
Št. 12 13, 2008 4:22 pm
