Jos gyvenimas

Štai ir mano FF.
Istorija senoka, ir šiek tiek nevykus ;D


Įžanga.

Candela. Jos vardas Candela, tačiau taip ją vadina tik jos tėvai, jos mielieji tėvai, kurių ji jau dveji metai kaip nematė, jie išvyko į Argentiną dirbti ir ieškoti geresnio gyvenimo, o ją paliko čia pas senelius, kurie ja rūpinasi jau dveji metai.
Prieš kelias savaites Candė sužinojo, kad grįžta jos tėvai, bet tik tam, kad sutvarkytų dokumentus ir išsivežtų Candę į Argentiną. Taip Candė dabar sėdi lėktuve ir negali tuo patikėti, liko kelios valandos ir ji jau bus visam laikui išskridus ir palikus savo šalį, savo draugus, viską.
Candės galvoje sukosi įvairiausios mintys, kaip ji prisitaikys naujoje mokykloje, kaip ji susiras draugų, ar ji bus laiminga? Jai buvo baisu. Taip, jūs neklystate, jai buvo baisu. Keistas jausmas ta baimė, juk ankščiau ji jos nejautė. Ankščiau ji jautėsi saugi, laiminga. Juk ji buvo savo namuose su savo tėvais, seneliais, tikraisiais draugais, o dabar ji liks tik su tėvais. Po kelių valandų skrydžio lėktuvas nusileido Buenos Airėse. Suspurdėjo Candės širdis, viskas. Prasideda naujas jos gyvenimas.

_______________________________________________________________________________

FF GARBĖ

Oooooo pradžia man patiko ;D
Lauksiu dar

Regis bus įdomu, lauksiu tolimesnių dalių.

Dedu pirmą dalį.

Išlipusi iš lėktuvo ji su tėvais patraukė prie jų mašinos, visi susėdo ir nuvažiavo. Candė žvalgėsi pro mašinos langą, apžiūrinėjo miestą. Visai neblogas, pamanė sau mintyse ir nusišypsojo. Po penkiolikos ar daugiau, jų mašina sustojo prie didelio gražaus namo. Tėvai išlipo, o Candė sėdėjo ir nejudėjo, po kelių minučių atsitokėjo ir taip pat išlipo.
Mama ją nusitysė į namą, viską jai aprodė ir galiausiai nuvedė į jos kambarį. Kambarys buvo jos mamos, bet ne jos skonio. Taip, taip, pagalvojo Can, čia reikės daug ką pertvarkyt. Taigi nieko nelaukusi atsinešė savo visus daiktus ir ėmėsi juos išpakuoti. Po ilgo daiktų išpakavimo ji išgirdo durų skambutį, kuris skambėjo ir skambėjo. Pamaniusi, kad tėvai negirdi ar miega, nulipo žemyn ir atidarė duris. Atidariusi duris ji apstulbo. Tarpduryje stovėjo maždaug jos metų mergina, graži, tik gal per daug plona, atrodė miela ir jau kažkur jai matyta.
-Sveika. – nusišypsojo ir pasisveikino nepažystamoji.
-Sveika.-taip pat ir Can pasisveikino.
-Tu turbūt Candela, tiesa? Tavo tėvai man apie tave daug pasakojo, bet žinai, tu man kažkur matyta.. Kaip tau naujas miestas? apsipratai? – neleidusi Candei ištari nė žodžio ji apipylė ją dar šimtu klausimų. - Kaip miela, pamanė Candė. Ši mergina kuri nepasakė net savo vardo, jai pradėjo labai patikti, nes priminė jos senąją draugę, kurios užčiaupti tiesiog nebuvo įmanoma.
-Aha, aš Candė, ne Candela. O tu kuo vardu? Apipylei mane milijonu klausimų, o apie save nieko nepasakei. – Ji nustatė piktą miną, tačiau jau po minutėlės nusišypsojo, jai niekad neišeina apsimesti pikta, niekad.
- O tavo mama sakė , kad tu Candela, bet manau man pavyks tave vadinti Cande arba Can. Taigi, o mano vardas Colores, bet draugai mane vadina Cole, taigi taip ir tu mane vadink, tiesiog Cole.
Ir Candė dabar prisiminė, kur matė šią merginą.

Candela prisiminė jog, Colores turi drauguose savam floge. Taigi ji nieko nelaukusi pradėjo pokalbį apie flogą ir taip priminė Colei, kad jos pažįstamos. tik Pokalbis apie flogus truko maždaug valandą, vėliau tema pakrypo apie Candę, tad ji turėjo papasakoti visą savo gyvenimo istoriją Colores, paskuj atėjo eilė Colei.
Taip merginos prakalbėjo visą likusią dienos dalį, netrukus atėjo vakaras ir Colei reikėjo eiti namo, tad jos susitarė, kad susitiks rytoj ir eis į miestą.
Colei išėjus ji susimąstė, gal čia ne bus taip jau blogai kaip ji manė? Bet jos mintis nutraukė jos mamos balsas:
-Na kaip, susipažinai su Cloresa?- paklausė jos mama.
-Cole, ne Cloresa.. Galiu pasakyti, kad ją pažįstu gana seniai. Žinai, išduosiu tau paslaptį. – candė nusišypso. – Manau radau savo naują geriausią draugę.
-Smagu, tikrai labai džiaugiuosi, aš taip ir maniau, jog Colores tau patiks. Na ko norėtum vakarienei?
-Nieko nenoriu, aš trumpam einu į lauką...
-Ilgai neužsibūk. – sukomandavo mama.
-Pasistengsiu. – Pasakius tai vos nesusijuokė. Candela Veterano ilgai neužsibus? Juokinga. – pamanė Candė.
Candė išėjo į lauką ir patraukė link paplūdimio, mat jos naujieji namai prie pat jūros. Can užsisvajojusi ėjo smėlėtu paplūdimiu ir netyčia į kažką atsitrenkė.
-Uj, atsiprašau. –tarstelėjo ji.
-Nieko tokio, aš pats nežiūrėjau kur einu.- pasigirdo žavus vaikino balsas.
Įdomu, ar vaikinas toks pat gražus kaip ir jo balsas? Susimąstė Candė, ką gi, Maria Candela Veterano turėk drąsos pažvelgti į jį. Pakėlusi akis Candela pamatė patį gražiausią vaikiną kokį ji kada nors gyvenime buvo mačiusi, jis buvo aukštas, tamsiaplaukis, gražiom mėlynomis akimis, tiesiog pasakiškas vaikinas.
-Ne tai, aš nežiūriu kur einu. – nusišypso ji. Taip, tu kaip visad surandi „nuostabių“ žodžių pokalbiui pratęsi, šaunu, dabar jis pagalvos „kas čia per mažvaikė“, tikrai, tu Candela visada viską sugadini. – pagalvojo Can.
-Ne tai aš kaltas. – jis ir vėl nusišypso. – Įdomu, kiek laiko mes abu čia atsiprašinėsime ? – vis dar su šypsena paklausia jis.
-Na nežinau. Manau atsiprašymų jau užtenka, mano vardas Candela. – ištaria ir nusišypso.
-Malonu, atėjo eilė ir man prisistatyti? Ką gi, aš esu.....

O man patinka,Coloresa Iš ties kai pagalvoji kai realybėj Colo yra ir jos vardas Julieta ;DD ne čia aš apie realybę,o šeip ff yra ff.Nu įdomu kas gi bus tas vaikinas...
Daar.

Jo jo bajerį supratau,bet iš ties tai tinka.Šeip ją ir Colo,Colores,Colorada vadina.Tai gerai
O jau suintrigavau,ka tik nebūtų ten koks Pittas

Čia aš ant bajerio sakau,och ačiū dievui ka jo nebus.Aš taip pat jo nepakenčiu

Pitt'o daug kas nemėgsta


II dalis.

-Malonu, atėjo eilė ir man prisistatyti? Ką gi, aš esu Lucianas, bet draugai mane vadina tiesiog Luchu.
-Malonu susipažinti. - Candė nusišypso.
Po prisistatymo sekė pasivaikščiojimas paplūdimiu ir ilgas pokalbis. Jie kalbėjo apie viską, išskyrus savo asmeninius gyvenimus. Kalbėjo apie orą, politiką, savo hobius...
Dėja jų pokalbį nutraukė Candės mobilusis. Dieve, kaip jis ne laiku.
Candė padvejojusi jį išsitraukė ir pamatė kas skambina, žinoma to ir reikėjo tikėtis, mama. Vis dėl to juk ji sakė, kad grįš anksti, bet iš kur jai reikėjo žinoti, kad sutiks čia tokį nuostabų vaikiną?
Po kelių minučių, o gal geriau sakyti sekundžių ji atsiliepė.
-Taip, klausau.
-Saulut, kur tu pradingai? Aš taip jaudinuosi, sakei, kad grįši anksti, o jau praėjo trys valandos, kaip išėjai....
-Gerai, nesijaudink, aš sveika, gyva ir greitai grįšiu.
-Tikiuosi dar ne po trijų valandų. - sumurmėjo mama, ir padėjo ragelį.
Po pokalbio su mama Can savo mobilujį įmetė atgal į kišenę.
-Mama? - su šypsena veide paklausė vaikinas.
-Tikrai taip.- nusišypsojo ir ji.
-Gal palydėti namo? - rūpestingai paklausė.
-Būtų smagu. - Ne smagu, nebūtų, būtų nuostabu! - mintyse pagalvojo Can.
Po maždaug penkiolikos minučių jiedu priėjo Candės namus, atėjo laikas atsisveikinti. Pradėjo ji:
-Na tai aš gal jau eisiu, manau mama jau raunasi plaukus sau nuo galvos. -nusijuokia.
-Ir man jau manau metas. - nusišypso ir prieina prie merginos. - Iki, dar pasimatysim. – vaikinas pabučiuoja įskruostą ir nueina.
-Iki. - sužavėta tokio vaikino poelgio, linksma grįžta namo.
O namuose ją pasitiko mama su rūsčiu savo žvilgsniu ir žinoma moralu, aišku savo "firminiu". Po ilgo mamos moralo, pagaliau ji nusigavo į savo kambarį ir svarbiausia, pasiekė savo lovą!
Įdomu, kokie netikėtumai, jos laukia rytoj? - prieš miegą pagalvojo Candė.

Nu geras Aš rimtai galvojau,kad ten ir bus Luchas Bl kaip fainaa
Tęsinio ;DD

Aš perskaičiau abi dalis, man labai patiko.

O kas per... Na kas tas vaikinas? Labai girdėta ir jei labiau pagalvočiau suprasčiau turbūt, bet tingiu galvot, tai gal galit pasakyt. :) Jaučiuos kiap iš medžio iškritus.

Galvoook
Buble-a jis toks buvo chiquititas sin fin jei teisingai mąstau

M... Taip ir maniau, kad buvo. O kuris ten?

PF nežiūriu, bet tuoj paieškosiu foto... Aj, taip ir maniau, kad jis. Dėkui už imformaciją. Ir laukiu tęsinio.

Gražus jis, net labai.
Tik per PF toks nelabai ;D

Noriu tęsinio

Tai sukurk

Tikrai nerealus nezinau ka pasakyt

Dėkui

Naujas tęsinys. Banalybė. Bet šios banalybės reikia, kitai daliai. Tad

Rytas. Pasigirsta čaižus durų skambučio garsas. Praeina kelios minutės, tačiau durų nieks neatidaro. Ką gi, laikas keltis panele Veterano ir atidaryti duris. – pamanė Candė. Šiaip ne taip ji išlipo iš lovos, sugebėjo susirasti chalatą ir jį apsirengti, bei nueiti atidaryti duris.
Atidariusi duris ji nustebo. Atėjo Colo.
-Labas rytas! – linksmai tarė Colo.
-Labas, užeik. – teišlemeno Can. – ką čia taip anksti veiki? – pasmalsavo ji.
-Anksti?? - nusijuokė Colo. – Tu bent matei kiek dabar valandų? Ne, nesakyk, matau, kad nematei. – nusišypsojo. – ką gi, gražuole tu mūsų, nusimaudyk, apsirenk ir einam.
- Kur? – pasimetė Candė.
- Aš tau vakar neminėjau? Einam į peržiūrą į kažkokį serialą, palydėti mano draugė. Juk tu eisi su manim?
- Šiaip tai neičiau, bet vis tiek nebus man ką čia veikti. – atsakė Can. –Duok man 10minučių ir galėsim eiti.
-Paskubėk, brangute. – nusijuokė Colo.
Už 25 min Candė buvo pasiruošusi. Taigi, dar po 15 min jos pasiekė miesto centrą, kur susitiko su Mariana, Colores drauge.
-Sveika, Mar. – apsikabina. – Susipažink, Mar čia Candė, Cande čia Mar. – nusišypso.
Merginos susipažino. Kol pasiekė studiją ir pabendraut spėjo. Rodos, Candė susirado dar vieną draugę. Šaunu!
Įėjusios į studiją pamatė pilną salę žmonių. Tai bent.
-Ką gi, jau galim eit namo. – tarė Mar.
-Ką, juk ką tik atėjom. – nustebo Can.
- Matai, kiek žmonių? Aš tikrai nepateksiu. – nuliūsta.
-Ei, nenuleisk rankų. Tu pateksi, tikrai. – padrąsino Can.
-Cande, gal dalyvauk ir tu? Man bus drąsiau. – paprašė Mar.
-Aš? Juokauji ? Taip, man vaidint patinka, bet aš vaidinu juk baisia. – nusijuokė.
-Na būk gera, bent pabandyk, man kompaniją palaikyk. – prašė Mar.
-Na gerai, sutinku.
-YES! – nudžiugo Mar . –Einam pildyt anketų… - tai pasakiusi Mar nusitempė Can ir paliko vieną Colo.
-O taip, kaip visada, likau Viena. – nusijuokė Colo.
Ši atranka, kai kam bus labai sėkminga...