Jos gyvenimas

Išmintinga

Dedu dar vieną

Candei pasidarė bloga ir ji nualpo. Visi kas buvo kambaryje susispietė aplink ją. Prie jos pribėgo Mariana.
-Cande, Candela. – bandė „prikelti“ draugę Mariana.
Dėja ji neregavo.
-Pasitraukit. – Sukomandavo Pablas.
Kai galiausiai visi atsitraukė Pablas paėmė į glėbį Candelą ir išnešė ją į lauką. Kai kurie ėjo paskuj jį, bet Pablas liepė jiems dinkti, ir jie nebeėjo.
-Kur aš? – Candela pabudo.
-Čia, su manimi. – nusišypsojo vaikinas.
-Hm...nenoriu būti įžuli, bet gal jau gali mane nuleisti ant žemės? – droviai paklausė.
-Ak, taip, žinoma.
-Ačiū už viską. – nusišypsojo mergina.
-Nėra už ką. Galiu paklausti?
-Gali. – nusišypsojo.
-Tu nėščia? – susigėdo vaikinas.
-Tu ką asilas? Ar šiaip silpnaprotis? Aišku, kad ne.
-Na faktiškai ir teoriškai, nei asilas, nei silpnaprotis. Džiugu girdėti.
-Iš kur po velnių tokie klausimai?
-Na kadangi tu nualpai, tai aš pagalvojau arba tu nėščia, dėl ko abejojau, arba tau pritrūko oro.
-Dabar žinai, pritrūko oro. – atsakė Candė. – Na ir keisti žmonės gyvena Buenos Airėse.
-Ne visi jie keisti. – nusišypsojo. – Gal einam į vidų?
-O, taip, eime. – atsakė mergina.
Jiems grįžus prie Candelos priėjo Lucianas, o Pablas pasišalino, kadangi jį pakvietė Cris.
-Kaip tu jautiesi? – pasiteiravo vaikinas.
-O tau rūpi, kaip? – suprunkštė mergina.
-Cande, baik, man rūpi.
-Kaip matai, jaučiuosi puikiai. – tai pasakiusi mergina nuėjo prie susirūpinusios Marianos.
-Na bet ir užsipyrus. – teištarė Lucas.

-Na kaip jautiesi?- susirūpino Mariana.
-Gerai, neisjaudink. – nusišypsojo .
-Labai išsigandau, kai nualpai. Laimei, kad Pablas susivokė tave į lauką nunešti.
-Laimei. – nusišypsojo. – Na pasakok, ką praleidau, apie tą kelionę.
-Taigi, rytoj išvykstam 15:00h, ten būsim dvi savaites, filmuosimės, bendrausim. Pasakė tik tiek.
-Aišku. O kada galėsim eiti namo? – pasiteriavo Candela.
-Kai ji baigs pokalbį su Pablu, sakė, kad mums kažką pasakys, ir pasiliks kelis mus, kažkokiam poklabiui, o kiti galės eiti namo.
Po penkiolikos minučių Cris su visais atsiveikino ir liepė pasilikti Marianai, Gastonui, Pittui, Nicui ir Eugei.
-Cande, gal tu manęs palauk? Vienos tavęs negaliu leisti namo. – pasakė Mariana.
-Nesijaudink, pareisiu viena, kaip nors.
-Bet Cande.
-Jokių bet. Aš einu. – Candė išėjo.
-Kur ji išėjo? – paklausė vaikinas.
-Namo, tik, man baisu, ji čia nieko nepažįsta, dar pasiklys. Prašiau, kad manęs palauktų, bet ji nesutiko.
-Žinau. Bėgu. Iki, Esposito.
-Iki.
Vaikinas išbėgo į lauką, pamatė Candelą ir ją bandė šaukti, tačiau mergina nieko negirdėjo. Vaikinas nubėgo į savo mašiną ir pradėjo vytis merginą.
-Galėjau palaukti Marianos...- mąstė Candela.
Prie pat jos sustojo matyta mašina.
-Sveika, kaimyne. – vaikinas esantis mašinoj nusijuokė.
-O, sveikas. – atsakė šypsena.
-Gal pavežti iki namų?
- Jei tau nesunku.
-Jau kartą sakiau, man nesunku. – nusišypsojo. – Na, ką, sėsk.
-Ačiū.
-Na, ką manai apie kelionę?-bandė kalbėtis vaikinas.
-Prasta idėja. – nusijuokė. – Mane nervina mintis, kad gyvensiu su Lucu po vienu stogu. – piktinosi mergina.
-Kodėl? Draugavot? Meilė be atsako? – nervingai paklausė vaikinas.
-Nei draugavom ,nei meilė be atsako. – atsakė mergina.
-Tai meilė su atsaku? – nusijuokė vaikinas.
-Tikrai ne. Papraščiausiai vakar, jo dėka pasiklydau, ir šiaip išvis, man jis pradeda nepatikti. Kažkoks nesubrendęs vėjavaikis. – samprotavo mergina.
-Aišku. Patinka vyresni? – pasiteiravo vaikinas.
-Amžius nesvarbu, svarbu, kad košės galvoj turėtų. – nusišypsojo. – Klausyk, man atrodo pravažiavom įsukimą į mūsų gatvę. – susirūpino mergina.
-O Lucas jos neturi? – paklausė. – Klausyk, tu teisi. – nusijuokė.
-Neturi. Jam rūpi tik sijonai ir tiek.
-Tai ką, jis transvestitas? O aš maniau, kad jis mergišius. – nusijuokė Agustinas.
-Aha. – nusijuokė Candela.
-Ką gi, jau atvažiavom. – nusišypsojo vaikinukas.
-Aha, ačiū tau labai. – nusišypsojo mergina.
-Prašom. Manau, aš vertas atlygio. – nusijuokė.
-Kiek tau sumokėt? – nusijuokė.
-O man ne pingų reikia.
-Tai ko gi? – Ramiau Vetrano, jau darosi karštą.
-O ko gi gali norėt vaikinai iš gražių merginų? – šmaikštavo vaikinas.
-Tikriausiai šito. – Candela pabučiavo vaikiną į skruostą ir išlipo iš mašinos. – Tęsinys kitoje serijoje. – nusijuokė ir nubėgo namo.
-O aš tikrai lauksiu tęsinio. – nusijuokė vaikinas ir nuvažiavo namo

ooooo kaip nerealu
Lb patiko man čia viskas ;DD
daaaaaar

jei rytoj jau turėsiu pc tai paskaitysiu

Jau tie paskutiniai žodžiai tai nerealūs... Ir geras, kai galvojo kad nėščia. Nerealu.

o tu pvz šian nenori tęsinio įdėt?

nu aš jau daug įdėjau šian,tu įdėk daaaaar

jeeeees,lb laukiuuuuu

Banalus, žiauriai, ir neįdomus tęsinys

“Tai tiek man nutiko.“ Šiais žodžiais Candela baigė rašyti savo įspūdžius draugams į MSN. Parašiusi draugams, kuriuos ji paliko, ji nuėjo nuo kompiuterio į vonią, nusimaudė, apsirengė pižamą ir grįžo prie kompiuterio. Atėjus prie kompiuterio išgirdo stuksenimą į langą.
-Ne, man jau su ausim kažkas negerai. – nusijuokia. –Kas gali stuksenti man į kambario langą, juk gyvenu antrame aukšte. Man kažkas negerai. – susijuokia.
Praėjo 5 minutės, o stuksenimas nesibaigė. Candela nebeištvėrė ir nuėjo prie lango, o ten ji pamatė Agustiną. Po velnių, ką jis ten veikia?!
-Ką čia veiki? – suriko mergina.
-Aš pagalvojau, kad noriu tęsinio. – sušuko vaikinas.
-Ko ko? Nieko negirdžiu. –Apsimetė Candė.
-Lipk žemyn, pasakysiu. – nusijuokė vaikinukas.
Candela dingo iš „lango‘‘. Po kelių akimirkų ji jau stovėjo prieš Agustiną tik su pižama!
-Žavingai atrodai. – pasakė komplimentą vikinas.
-Ah, taip. Aš visiškai be makiažo, šlapiais plaukais ir dar su pižama. Tikrai atrodau nuostabiai.
-Aš rimtai. Atrodai gražiai. – mirktelna vaikinas.
-Na ir ko tu atėjai? – prie reikalo ėjo Candė.
-Aš kaip ir tęsinio noriu. – nusijuokė vaikinukas.
-A...mm....- pasimetė mergina.
-Juokauju. –nusijuokė vaikinas. – Aš paprasčiausiai neturėjau ką veikti, tai pamaniau, kad gražus vakaras šiandien ir pagalvojau, kad galėčiau tau aprodyti Buenos aires naktį. – samprotavo vaikinas.
-O tu daug galvoji. Dėja turiu atsisakyti tavo pasiūlymo. – nusišypso.
-Kodėl gi? Prašyčiau pasakyti labai rimtą priežastį. – nepasidavė vaikinas.
-Aš šlapiais plaukais ir su pižama. Rimta priežastis?
-Aišku, kad ne. Nesispyriok, vistiek važiuosi su manim. – pasitikėdamas savimi atsakė vaikinas.
-Na jau ne. Nepyk, aš pavargau, miego noriu... – bandė išsisukti.
-Nieko nebus. – linksmai atsakė vaikinas. Jis priėjo prie Candės, paėmė ją ant rankų ir nusinešė į mašiną.
-O, žiūriu šiandien visi linkę mane nešioti.. – nusijuokė.
-Na, ką, važiuojam. – Agustinas atsisėdo ir užvedė mašiną.
Pasivažinėjimas praėjo sėkmingai. Agustinas parodė naktinį Buenos Airių gyvenimą, kuris Candelai patiko. Buvo gan romantiška.
-Na, o pabaigai užsukam į paplūdimį. – tai pasakęs jis įsuko į keliuką, kuris vedė į paplūdimį.
-Na naktį aš čia jau buvus. Gražu čia būna. – abejingai pasakė mergina.
-Kodėl tokia abejinga? Juk čia labai gražu, romanitška...-dusliai pasako.
-Na taip, tu teisus. Romantiška.
-Tai gal einam pasivaikščioti?- vaikinas atsidarė mašinos duris ir išlipo.
-Eime..-išlipo ir mergina.
Jie ėjo ir ėjo paplūdimu, daug kalbėjosi apie gyvenimą, meilę ir panašius dalykus, galiausiai pradėjo tiesiog blevyzgoti nesąmones, kurios baigėsi maudynėmis jūroje..
-Vanduo pasakiškas. – pasakė Agustinas.
-Tavo tiesa. Seniai nesimaudžiau jūroje ir dar naktį. – nusikvatojo mergina.
-Tokia tu man ir patinki, linksma. – žaismingai prakalbo vaikinas.
-Tokia aš sau irgi patinku. – taip pat žaisimingai atsakė mergina. – Klausyk, gal jau lipam ant kranto? Man jau kaip ir namo reikia...Juk išvažiavau tėvams nieko nesakiusi, gausiu velnių. – nusijuokė.
-Tavo norai, man įstatymai. – tai pasakęs, vaikinas čiupo merginą ir išnešė į krantą.
-O čia vėsoka. – drebančiu balso ištarė Candė.
-Greitai šalta nebebus. – Tai pasakęs, jis greitai unešė Can į mašina, o ten jai davė savo striukę. – Na va, dabar turėtų būti šilčiau.
-Tikrai šilta. Ačiū už viską. – nusišypsojo.
-Ne, tai tau ačiū už gerą vakarą. – vaikinas nusišypsojo. – Na ką, dėja jau turim važiuot.
Ir jie išvažiavo po poros minučių jie jau stovėjo prie Vetrano namų.
-Na aš jau eisiu. Dar kartą ačiū. – psikartojo Can.
-Ačiū tau. – atsakė vaikinas.
-Blyn, bet mes ir banalūs šiandien. – nusijuokė mergina.
-Tai jau tikrai. – nusijuokė ir vaikinas.
-Na jau tikrai einu. – Candela jau darė dureles, kai prakalbo Agustinas.
-O bučkio nebus? – nusijuokė.
-Bus. – nusijuokė ir Candu. – Ji pasilenkė ir pabučiavo Agustiną į skruostą.
-O dabar mano eilė. – pasakė vaikinas ir prisitraukęs merginą pabučiavo į lūpas. – Va, šitai aš vadinu bučiniu.
-Hmm...Nebūk toks įžulus, vaikine. – nusijuokė Candė. Nieko netarusi ji išlipo iš automobilio ir palaukė, kol Agustinas išvažiuos.
-OoOoo.Kaip matau susiradai pamainą.......-pasigirdo vaikino balas iš už kampo.

kO TU TAIP SAVE KRITIKUOJI? vISKAS LABAI FAINA. lABAI, LABAI.
dAR.

ooo čia nerealu,jaučiu tas už kampo bus Lucas

aš spėju Ir typo atspėjau?

ach tuuuu nu ok lauksiu rytojaus ar porytojaus

Tęsinukas, kažkokios pievos

-Kokią dar pamainą? Ir išvis ką tu čia veiki? – pasipiktino Can.
-Tokią. Atėjau, nes norėjau su tavimi pasikalbėti, bet kaip matau neverta. – atsakė Lucas.
-Klausyk tu, man jau nusibodo tie vaikų žaidimai ir vaikiškas tavo elgesys. Padaryk paslaugą pasauliui ir suauk. – tai pasakiusi Candela nubėgo į namus.
-Suauksiu..-pasakė vaikinas ir paskuo iš Candės namų kelio.

Rytas. Na rytu jau nebe pavadinsi . Candela neseniai atsikėlė. Kvailė, ir vėl žadintuvo nenusistatė. Ką gi, per dvi valandas ji turi spėti susikrauti daiktus ir nusigauti prie studijos. Šaunu!

Po 2 valandų Candė jau buvo studijoje ir kalbėjosi su Mar, jų pokalbis truko trumpai, nes atvažiavo autobusas.
-Kaip matau vėl nėra Gastono, Agustino ir Luco.. – pasipiktino Morena. –Ką gi, jūs lipkit į autobusą, palauksit ten jų.
Po kelių akimirkų Candė sėdėjo autobuse su Mariana, tuo metu pasirodė ir vaikinai. Visi susėdo, kas kaip norėjo.
-Ką gi, kaip matau jūs visi jau čia, ir susėdę..- pasakė Cris. –Ką gi, aš jus turiu persodinti. Taigi, Esposito sėdės su Lanzaniu, Daky su Agustinu, Lucas su Ema, Nicas V. Su Gimena (kas be ko), Nicas su Euge, Candela su Simonu ir Gastonu, ak, taip Rochi tu sėsk su Maria. Viskas. Sėskit greitai.
Po ilgų ginčų visi susėdo taip, kaip reikalavo Cris.
-Na, mes ir vėl kartu. Čia tikriausiai likimas. – nusijuokė vaikinukas.
-Likimu netikiu. – atsakė Candė.
-Ir kodėl gi? – tęsė pokalbį jis.
-Kiekvienas žmogus susikuria savo likimą. Kaip sakoma, žmogus pats savo likimo kalvis, tad. – atsakė mergina.
-Na gal ir tavo tiesa. – pritarė Pablas.
Kelionė truko keturias valandas. Valandos slinko greitai, kadangi dauguma miegojo, tarp jų ir Candela. Kai visi atvyko į kurortą jau buvo po septintos valandos.
-Ką gi, mes jau čia. – suspiegė Cris. – Kaip man džiugu, man tikrai džiugu. – klykavo kaip nesveika. – Taigi, kambariuose gyvensite visi atskirai, kad turėtumėte erdvės. Foje yra pakabintas sąrašas kas kuriame kambaryje gyvens. Taigi eikit išsikraukit daiktus ir deviną valandą ateikit į kavinę vakarienės. Tik visi punktualiai. – pakomandavo. – Girdėjai Dalmau, Sierra ?
-Girdėjom. – atsakė vaikinai.
-Na ir puiku. Susitiksim po dviejų valandų.
Visi nuėjo į savo kambarius. Candelos kambarys buvo tikriausiai kaip ir kitų. Erdvus kambarys su balkonu, gan jaukus toks, rožinės sienos, didelė balta lova, televizorius, foteliai, keli paveikslai, televizorius ir vonios kambarys. Kambarys, kaip kambarys.
Po kelių valandų visi jau susirinko fojė ir nuėjo vakarieniauti. Po vakarienės visi nuėjo į savo kambarius.

Candela jau ruošėsi eiti miegoti, kai išgirdo beldimą į savo kambario duris.
-Kas čia ko nori? – pagalvojo. – Ahh... einu. – pasakė.
Atidariusi duris ji nustebo, ten stovėjo Pablas su buteliu vyno.
-Ką tu čia veiki? – nustebo Candė.
Na taip neneikim, ji tikėjosi čia pamatyti Agustiną. Keista, jie šiandien nesikalbėjo...
-Nepakviesi vidun? – pasiteiravo vaikinas.
-Na užeik. O, kaip matau ir vyno atsinešei. – nusijuokė. – Kokia proga?
Vaikinas įėjo į kambarį.
-Na pamaniau įkurtuvių proga reikia išgerti. – nusijuokė.
-Aha, ir kaip sugalvojai, ateiti būtent pas mane? – nusijuokė.
-Paprastai, su tavim čia daugiausiai bendrauju. Na dar kažkiek su Agustinu, bet jis nuėjo miegot ir išmetė mane iš savo kambario. – Nusijuokė.
-Mat, kaip. Klausyk, nenoriu pasirodyti nemandagi, bet aš noriu miegooo...
-Na, Cande, nestabdyk. – nusijuokė. –Mes tik išgersim, paplepėsim ir aš išeisiu. Tinka?
-Na gerai, nepavesiu tavęs. –nusijuokė.
Candė išgėrė vieną, išgėrė antrą, išgėrė trečią taurę ir ji pajuto, kad jau jai „gerai“.
-Klausyk Pablitai, širdele tu mano, kaip matai aš jau girta, tai gal galėtum išeiti ? Man reikia pamiegoti. – mieguistai prakalbo.
-Matau. – nusijuokė. –na ką, ačiū, kad palaikei man kompaniją, ačiū už gerą pokalbį, tu gera draugė. – tai pasakęs jis pabučiavo Can ir išėjo.
-Pala, jis mane pabučiavo į lūpas? – Can nebe suprato ar čia tikrai taip buvo, ar čia tik haliucinacija. – Ai, velniop. – tai pasakiusi ji atsigulė ir bandė užmigti, dėja nesėkmingai.Kadangi užmigti nepavyko, ji įsijungė TV, dėja jis nieko gero nerodė, tad ji nusprendė nueiti į Lalos kambarį.
Can apsirengė chalatą ir nuėjo į koridorių.
-138 ar 139? – garsiai savęs paklausė Candu. – Ai, tikriausiai 138. – tai pasakiusi ji nuėjo į 138 kabarį.Pasibeldė, tačiau neišgirdusi pasakymo „prašau“ pati savavališkai įėjo į kambarį.
Kambaryje buvo tamsu.
-Hm..Atrodo Mar miega...- pasakė Can. – O, gražus kambarys. – nusijuokė.
Candė ėjo link lovos, galvojo pažadins Mar ir su ja pakalbės, tačiau eidama link lovos užkliuvo už šlepetės ir įkrito į lovą.
-Kas čia dabar? – pasigirdo balas iš lovos.
-Ooo. Bet tu gi ne Mariana. – Candė pradėjo isteriškai juoktis.
-Candela? – nustebo vaikinas.
-Aha, aš. – nusijuokė. – Ooo. Agustinai, brangusis. Ką veiki Mar kambarį? – pasiteiravo.
-Na kiek žinau čia mano kambarys. – nusijuokė vaikinas.
-A...tikriausiai sumaišiau kambarius. – nusijuokė . – Sveikas. – tai pasakiusi ji įsisiurbė Agsutinui į lūpas. Vaikinas aišku nesipriešino.
-Palauk, tu girta? – nustebo vaikinas.
-Tik truputį. – nusijuokė.
-Aišku, kur gėrei? – klausinėjo vaikinas.
-Atėjo jis ir išgėrėm...- nebaigusi sakinio mergina tiesiog atsijungė.
-Ahh...Jau tos merginos... – tai pasakęs vaikinas paguldė Candelą šalia savęs ir pats užmigo.

Koks fainas tsinys... Šiaip žnojau, kad ji pas Agustiną nueis... Bet šiaip labai faina, įdėk dar šiandien.

Ačiū
Žodžiu, pati nebesuprantu ką rašau

....
Rytas. Pirmasis pabudo Agustinas.
-Ooo..Ji dar miega. – tai pasakęs nusišypsojo.
-Nemiega. – užsimerkusi atsakė Candė. – Ką veiki mano kambaryje?
-Brangute, aš savo kambaryje. Nepameni, kaip vakar čia atėjai? – ironiškai prabilo vaikinas.
-Aš? – nustebo.- O velnias, kaip galvą skauda. – pasiskundė mergina.
Vaikinas nusijuokia.
-Nereikėjo prisigerti. Tiesa, su kuo vakar linksminaisi? – ir vėl tas ironiškas balsas.
-Neprisigėriau! Tavo žiniai, man dabar negera tik per Tave. Sunku tau buvo su Pablu išgerti? – atšovė.
-Su kuo? Su Martinezu? Pala. Kas tarp jūsų vyksta? – surimtėjo.
-Su tuo pačiu. Klausyk, aš išvis nesuprantu mūsų pokalbio esmės. Ką nori žinot? – supyko Candė. – Kad aš su Pablu draugauju, jį myliu? Die. – mergina nusijuokė.
-Na nemanau, kad jūs draugaujat, jei draugautumėt, nemanau, kad tu dabar varytumeisi mano lovoj. – vaikinas nusijuokia.
-O ką šiais laikais gali žinoti? – mergina nusijuokia. – O!
-Kas o? – nustemba vaikinukas.
-Jau labai vėlu, man reikia eit į savo kambarį...
-O ką, tau čia nepatinka? Prasta kompanija? – nutaiso liūdną veido išraišką.
-Prastoka. Tikėjausi kažko geriau...ir šiaip lovoj tu labai prastas. – mergina nusijuokė.
-Nejuokauk taip. Gali mane giliai įžeisti. – nusijuokia ir vaikinas.
Mergina išlipa iš lovos.
-Na ką, iki Agustinai. – Candela pasuka link durų.
-Palauk, ar nieko nepamiršai? – vaikinas nusijuokia.
-Chalatas čia, naktiniai čia, šlepetės čia. Atrodo nieko. – atsako mergina.
-Tu tuo įsitikinusi?
-Na taip. Klausyk,eik prie reikalo, neturiu visos dienos.- nusijuokia.
Vaikinas atsistoja, prieina prie merginos ir ją pabučiuoja.
-Na va, dabar jau nieko nepamiršai. – nusišypso.
-Asilas! – mergina suriko ir išbėgo iš kambario. Ji nežiūrėjo kur eina, tad į kažką atsitrenkė.
-O Vetrano. – pasigirsta vaikino balsas.
-Ruiz. – piktai atsako.
-Taip, tas pats, vienintelis ir nepakartojamas. Na ką, matau su Sierra turėjai smagią naktį. Ahh, kaip man tavęs gaila Candelita. Manai jei jau su juo permiegojai tai jis bus tavo ? Vargšele tu..
-Klausyk dabar įdėmiai. – piktai pasakė Candela. –Tai jau tikrai nepakartojamas tu. Tokių asilų kaip tu tikrai nepakartosi. Miegojau su Agusitnu, ar nemiegojau, tai jau čia tik mano ir jo reikalas, ir išvis aš neprivalau tau aiškintis. Jau vieną kartą sakiau, pasakysiu ir antrą kartą SUAUK!!!!-tiesiog rėkte išrėkė mergina.
-Saulut, neverta karščiuotis.
-Pašol. – Candela susinervino. Ji net nesuprato ką ji pasakė. Tiesą sakant dėl to ji nesuko galvos.
-Na jei jau baigei čia isterikuoti, tai aš jau eisiu. – Ramiai atsakė vaikinas.
Kaip jis drįsta? – galvojo ji. –Asilas prakeiktas, nepakenčiu jo, mažvaikis kažkoks. – toliau pyko ji.
-Jis mane pavadino isterike?! – eidama į kambarį sušuko Candė.
-Kas ką pavadino? – pasigirdo balsas iš už nugaros.
-Jūs ką visi mane persekiojat? – paklausė Cann.
-Aš nė nedrįsčiau. – nusijuokė Pablas.
-Ak, Martinezai, tavo dėka man šiandien pagirios. – pasiskundė Can.
-Vargšiukė, gal galėčiau išpirkti savo kalte skaniais pusryčiais į lovą? – pasiteiravo vaikinas.
-Skamba viliojamai. Po pusvalandžio lauksiu savo kambaryje. – nusijuokė mergina.
-Klausau Madam. – nusilenkė ir nuėjo.
-Ak, jau tie vaikinai. – nusijuokė Candė. – Kas su manimi pasidarė? –pati savęs paklausė..

Bet ji tai pavaro - su vienu prisigerai, pas kitą nueina pamigot.
Aj ir dar vienas šiaip ją persekioja.
Man patiko Can ir Agus bendravimas.
Noriu dar!

Nu, okas, kadangi ką tik baigiau tęsinį, įmesiu, bet paskutinis jau

Nieko gero jame. ;D

Po pusvalandžio Pablas jau sėdėjo Candelos kambaryje ir kartu su ja papusryčiavo.
-Klausyk, vakarą praleidom kartu, dabar pusryčius. Gal jau laikas kartu apsigyventi? – nusijuokė vaikinas.
-Žinok, aš irgi svarsčiau šią galimybę, bet drovėjausi paklausti. – nusijuokė mergina.
-Na tavęs drovia nepavadinčiau. – nusijuokė vaikinas.
-Kaip tai ne? – nustebo mergina.
-Na tu vakar mane pabučiavai. – pasakė vaikinas.
-Aš? Nejuokauk taip, aš vakar buvau per daug girta, kad imčiausi iniciatyvos, tikriausiai tai tu mane pabučiavai.
-Na ne, tu mane pabučiavai. – atkirto vaikinas. – Na neverta ginčytis, faktas tas, kad mes pasibučiavom.
-Na ir ką siūlai? Gal keliam vestuves? – nusijuokė mergina.
-Na apie vestuves dar anksti galvoti, bet.. – pasigirdo beldimas į duris.
-Prašom. – pasakė Cann.
-Labas rytas. –sušuko Mariana. – O, tu ne viena. – nustebo. –Ką gi, balandėliai mano mieli, ar jau susidėjot daiktus? – pasiklausė Mar.
-Jau vakar susikroviau viską į spintą. – nusišypsojo Can.
-Jūs ką, nežinojot, kad išvykstam į mišką ? – nustebo Mar. – Šiandien filmuosimės ten, taigi ir nakvosim ten, tad reikia pasiimt drabužių. Nejaugi negirdėjot kai Cris mums pasakojo? – nustebo.
-O Fak. – choru suriko Can ir Pablas.
-Bėgu krautis daiktų. – tai pasakęs Pablas pasilenkė ir pabučiavo Cam, tuomet išėjo.
-Jis tave pabučiavo? – nustebo Mar.
-Regis. – Candela buvo priblokšta. –Ar visi čia vaikinai tokie?
-Kokie?
-Linkę bučiuotis. Pirma lucas, paskui Agustinas dabar dar ir Pablas. Basta! – sušuko Can.
-O, čia jau meilės keturkampis. – nusijuokė Mar. –Pasakysiu tik vieną dalyką, greičiau nuspręsk su kuriuo liksi, nes tokie keturkampiai suknis filmavimus. Tai aš tikrai žinau.
-Tai, kad nėra čia jokių keturkampių.
-Kaip tai ne? Vienas bučiuoja, antras, trečias. Cande, kas su tavimi darosi? Valdykis bent TU. –pamokslavo.
-Aš pati jau nebežinau kas su manimi vyksta.
-Tau jie visi patinka?
-Čia ir bėda, kad man jie VISI patinka. Net ir tas asilas Lucas, gal dėl to, kad jis asilas, tai mane ir traukia? O Agustinas, ar gali būti mielesnių už jį? Pablas, jis žavingas. – atsiduso Can.
-Brangute, tau šakės. – nusijuokė. –Na viskas, bėk krautis daiktų, aš tau padėsiu. – nusišypsojo.
-Ahh...Candela Vetrano, kas su tavimi vyksta? – mintyse svarstė mergina. –Viskas, laikas viską keist.
-Laikas laiku, bet tu žiūrėk ką tu darai. – nusijuokia Mar.
-O, ar aš tai garsiai pasakiau? – nusijuokia Can. – Kiek suprantu taip.
-Na va, daiktai sukrauti. – nusprendė Mar. – Susišukuok, tik nesidažyk, nes grimeriai užsirūstins. – nusijuokia.
-Gerai, ačiū už pagalbąą. Ką aš be tavęs ir be Colo daryčiau?
-Prašom. – išsišiepia. – Tikriausiai pasisamdytum Pablą su Lucu arba Agustinu. – nusijuokia. – Nors ne, jie ir taip padėtų. –suklykia.
-Esposito, jūs prašotės smūgio iš pagalvės. – nusijuokia Can ir meta į Mar pagalvę. Prasideda mūšis.
-Viskas, Vetrano, baigiam. –nusijuokė Mar. –Skubinkis, nes pavėluosim.
Po penkiolikos minučių jos jau buvo lauke.
-Sveikos. – prieina Pitt‘as. – Mariana gal sėdėsim kartu? – droviai paklausia.
-Tai, kad aš su Cann.- Mar pasižiūri į Can maldaujančiu žvilgsniu.
-Baik tu Mar, eik pas Pitt‘ą. – Can mirktelna.
-Ačiū, tu nuostabi. – už Mar atsako Pitt‘as. – Na Mariana, einam. – nusijuokia jis.
-Ačiū. – sušnibžda Mar.
-Tai su kuo aš dabar sėdėsiu? – garsiai pasiklausia Can.
-Su manim. – pasigirsta balsas.
-Su kuo? – nesupranta mergina.
-Nu gi su manim. – prie jos prieina Gastonas.

Ne nu aš nebegaliu, sėdžiu ir žvengiu. Tiek bernų jai vienai, ne per gerai? Dabar dar Gastonas? Atrodo su juo dar nieko nebuvo... Ne nu - gryna painiava.