Širdies balsu

Lauk, lauk.

Ačiū labai tau.

Viskas lb mieeeeeela ;DD
Daaaaar
p.s. dar vis neturiu laiko Kai turėsiu savo pc,tada ilgus komentarus rašysiu ;DD

Tai jo, aš jau supratau, kad tau čia dėl to, kad pc neturi. Ačiū.

Jo, dabar kai pagalvoju tikrai mažai veiksmo. Kitam pasistengsiu atsigriebt.;]

Jo, aš kažkaip irgi pastebėjau, kad neaiškiai rašau. Kitą kart pasistengsiu taip nebedaryt...

Šiaip dėkis, kad perskjaitei.;]

Lb geri tęsiniai,čia gerai su Ramūnu ;DD
Ach Viiiikaaaaaas ;DD
DAR

Jaučiu mano ff tuoj baigsis. Tuomet reiks naują rašyt.

27 skyrius

Visą dieną buvau paplūdimyje. Visą laiką po pietų – suViku. Jis išmokė mane plaukioti banglente! Anksčiau to taip norėjau, bet man nepavykdavo, o jis kažkaip stebūklingai mane išmokė...
Kad ir kaip nenorėdama, vakare atsisveikinau su vaikinu ir nuėjau į kambarį. Džen jau buvo ten ir skaitė žurnalą.
-Eime vakarieniauti?
Paklausiau aš.
-Žinoma, mirštu iš bado, nes laukiau tavęs.
-Kokia tu šaunuolė.
Nusišypsojau ir nuėjome ieškoti maisto.

-Prisikirtau kaip paršelis, nebegaliu paeiti.
Nusijuokiau aš eidama į kambarį. Tačiau vos atsisukusi nebesijuokiau o išsižiojau šokiruota.
Kambaryje buvo didžiulėmis raidėmis iš rožių žiedlapių sudėliotas žodis Talija ir rodyklė link žvakutės. O už tos žvakutė vingiavo galybės žvakučių takas, kuris išėjo pro balkoną. Vikas. Iškart supratau. Talija... Daugiau niekas manęs taip nevadina.
Pažiūrėjau į Džen.
-Manai man eiti?
-Klausyk širdies dalso.
Tik pasakė ji. Aš iškart pradėjau eiti kur vedė žvakutės.
-Saugokis!
Dar išgirdau sušunkant Dženifer.
Kai išėjau iš balkono, lauke buvo visiškai tamsu, tik mačiau žvakučių taką. Norėjau kuo greičiau bėgti ir pažiūrėti, ką sumanė Viktoras. Tačiau ėjau lėtai, grožėdamasi kiekviena liepsenėle.
Ėjau, ėjau, kol pastebėjau žvakučių pabaigą ir žmogaus siluetą. Tuomet jau pasileidau bėgti. Pribėgau prie Viko ir pažvelgiau į jį.
-Kas tai?
-Aš..
Nuleido akis ir atsakingai rinko kiekvieną žodį.
-Tiesiog noriu išsiaiškinti viską tarp mūsų.
Po šių žodžių mano pasitikėimas savimi subliuško. Nebežinojau ką sakyti, nei ką daryti... Dabar jau aš nuleidau akis. Tik pajutau, kai mano ranką paimė šilta Viko ranka. Mano kūnu perbėgo šiurpuliukai.
-Juk abu žinome, kad tai nėra niekas, kad tai nėra draugystė... Abu žinome – tai neapsakoma žodžiais.
-Bet supranti...
Pakėliau akis ir pažiūrėjau tiesiai į jo spindinčias akis.
-Tu iš kolonijos, aš, neva iš elito. Mes iš skirtingų pasaulių. Nors ne tai man svarbu. Svarbiausia, kad tu uždarytas vienam pastate, aš kitam... Nežinau ar tai įmanoma. Man baisu.
Pasakiau labai tyliai. Mano skruostu nureidėjo ašara. Net nežinau, liūdesio ar džiaugsmo... Jausmo.
-Žinau, kad bus labai sunku, bet gal verta?
-Manau, kad tikrai verta. Nes nebegaliu gyventi be tavęs.
Ištariau dar tyliau ir lėtai, lėtai priartėjusi jį pabučiavau.

oooj kaip rooomanšiką
eieiei kur čia pabaiga,prašom nenusišnekėti

Aš tiesiog nenoriu jo beprasmiškai test, nes man jis per daug patinka. Bet kai pabaigsiu šį, pradėsiu kitą rašyt.

Ačiū;]

Tesinys visiškai be veiksmo, bet man asmeniškai jis labai patinka.

28 skyrius

Tali ir Visisgulėjo pajūryje galbūt jau valandą, gal dvi... Jie teisiog gulėjo susikibę rankomis ir tylėjo. Iš abiejų veidų neišnyko šypsenos.
-Bet man truputėli baisu.
Nedrąsiai ištarė Tali.
-Kodėl? Ko bijai?
Pažiūrėjo į ją Vikas.
-Na... Kaip mes bendrausim? Juk tu beveik kalėjime... Atsiprašau, jei tai nuskambėjo žiauriai.
-Nesijaudink, juk tu teisi. Na bet gerai, kads tik beveik kalėjimas. Ten nėra taip jau siaubinga, kaip aš galvodavau ankščiau. O kaip bendrausim? Mums dažnai leidžia rašyti laiškus, kartais leidžia paskambinti ar būna susitikimasi. Be to tavo mokykla ir kolonija dabar dažnai kartu rengia renginius. Juk kaipnors kartu tai įveiksime.
-Na tikiu tavim.
Pabučiuoja.
-O... Aj tiek tos, nesvarbu.
-Kas? Jei pradėjai, tai pabaik.
-Na kodėl... Ne, nenoriu to tavęs klausti.
-Už ką aš kolonijoje, ar ne?
-O tu telepatas...
Vikas nusijuokė, tuomes pažiūrėjo į dangų.
-Man jau seniai buvo keista, kodėl dar nekalusei to manęs. Tai dabar atsakysiu ir apie tai, ar myliu tėvus, ir apie koloniją. Mano mam... vienas nuostabiausių žmonių žemėje. Ji be galo myli mane ir mano tėtį. Tiksliau ji myli visus. Buvo mokytoja...
Vikas ilgesingai pažvelgia į tolį.
-Ir aš ją labai myliu. Bet... ji mirė.
Nati pamato jo akyse ašarų ir nebežinodama ką sakyti tik ištaria.
-Ach, labai užjaučiu.
-Tai vat.
Po kiek laiko atsigavęs toliau pasakoja Vikas.
-O mano tėvas... įtakingas verslininkas. Nemyli nieko, tik pinigus. Jam šeima buvo reikalinga tik darbo vakarėliuose, kelioms nuotraukoms su dirbtinomis šypsenomis, kad suvaidintume laimingą šeimą. O kai mirė mano mama... Ji žuvo auto avarijoje. Ir aš net negaliu pasakoti apie tai, ką jis padarė. Man gėda, kad aš turiu tokį tėtį. Aš nekenčiu jo iš visos širdes.
Patylėjęs kelias akimirkas jis vėl prabilo.
-Jis visiems pranešė, kad toje avarijoje žuvau ir aš. O ištiesų, savo pažinčių pagalba, niekam nežinant įkišo mane į koloniją.
Klausant jo Talija apsiverkė.
-Ir iškur tokių žmonių pasaulyje? Už ką tau toks tėvas? Tu vertas daug geresnio...
-Neverk, prašau, man viskas gerai.
Nušluostė merginos ašaras.
-Išpradžių aš dar maniau, kad kaipnors ištrūsiu iš ten ir kas nors bus kitaip, juk negalima pasakyti, kad žmogus miręs, jei jis dar vaikšto šia žeme. Buvau naivus svajotojas. Bet tuomet susidūriau su skaudžia realybe. Net nežinau, kaip tai įmanoma, bet dabar vaikštau šalia kitų žmonių, o jie net nežino, kad aš turiu būti miręs. Tai keista. Gyvas nmirėlis.
Nusijuokė per skausmą.
-Bet nebekalbėkim apie tai.
Nusišypsojo pažvelgęs į Taliją.
-Juk tai mūsų laikas, mūsųs atostogos. Vienintelis laikas, kai mes ilgai, ilgai galime būti kartu.
Tali taip pat nusišypsojo ir atsistojo ant smėlio.
-Kada paskutinį kartą žaidei gauditynių?
Sušuko, palietė jį.
-Tu gaudai!
Ir pasileido bėgti per smėlį krykštaudama lyg maža mergaitė. Viskas nieko nelaukęs nubėgo ją gaudyti.

Dėkui...

mielybė lb nerealu

Ačiū.
Tėtis sakė eit miegot, nes aš sergu ir jaučiu ryt į mokyklą lieps eit arba visą dieną erzins, kad kaip aš sergu, jei prie pc tiek laiko sėdžiu. Bet nebeištvėriau neparašius tesinio, kad ir kaip silpna bebūtų. Taigi, mėgaukitės, nes aš daug vargau.

29 skyrius

-Labas!
Sušukau ir kaip beprotė mojavau į kamerą. Labai pasiilgau Mar. Be galo norėjau nors kažkiek su ja pasikalbėti. Gerai, kad radau kavinę kurioje buvo kompiuteris ir net kamera.
-Kaip tau sekas?
Sušuko ji, mačiau, taip pat nekantraudama.
-Man viskas tiesiog pasakiška! Geriausios atostogos, bent pakolkas, o tau?
-Paryžius nuostabus, tai pasakiška!
Suklykė Mar.
-O kas šiaip asmeniniame gyvenime naujesnio?
Paklausiau aš, nes žinojau, kad ji paklaust ‚O tau?‘ ir aš galėsiu papasakot apie Viką.
-Na... Draugauju su Simonu!
-Rimtai? Geras! Kaip gerai, kad nebegalvoji apie Ramą.
-Neberūpi jis man.
-O Simonas man tikrai šaunus atrodo. O tau jis patinka, myli jį ar kaip?
-Na... Manau labai, labai patinka.
-Na ne meilė, bet vistiek labai gerai.
Plačiai nusišypsojau į kamerą
-O kas pas tave naujesnio?
-Na aš taip pat susiradau vaikiną.
-Ką? O tai Andresas.
Pažiūrėjo į mane keistu ir kiek smerkenčiu žvilgsniu. Jaučiau jį net per kamerą.
-Su juo tikriausiai viskas baigta.
-O jam tai bus didelis smūgis... Jis nuolat apie tave kalba ir tikrai net negalvoja apie tai.
-Na bett aš negaliu įsakyti savo širdžiai. Noriu kuo greičiau tai pasakyti Andresui ir viską baigti.
-Tai gali sakyti dabar.
Pamačiau kompiuterio ekrane Anderso veidą. O ne! Tik ne tai! nenorėjau, kad jis tai išgirsų! Nę! Ką man dabar daryti!
Viskas aiškiai atsispindėjo manam veide. Mano veidas visuomet viską pasako.
-Mar, gal gali palikti mus vienus?
Paklausiau tyliai.
-Žinoma.
Dar pažvelgė į kamerą susirūpinusiu žvilgsniu ir nuėjo.
-Na tai dabar gali sakyti visą „Vaikine, tarp mūsų viskas baigta“.
Pasakė Andresas. Jaučiausi tokia kalta ir apgailėtina.
-Aš nenorėjau, kad viskas taip nutiktų...
-Tai tu dabar mane apgaudinėji, taip? Jau manai, kad tarp mūsų viskas baigta net nieko nepasakius man? Tu turbūt jau vaikštai su kitu, bučiuojasi, ir mane kvailio vieto jlaikai.
-Andresai...
Nuleidau akis ir apsiverkiau. Nu jo, tik to ir tetrūko.
-Atsiprašau labai. Aš kalta ir žinau tai, bet ką man daryt, jei radau savo žmogu. Tu tikrai nuostabus ir žinau, kad rasi savo žmogų, bet tai ne aš. Tu nuostabus draugas, bet man, tik tiek.
-O aš maniau, kad tave myliu,. Ir kad mes būsim nuostabi pora. Maniau tu jauti man tą patį...
Jis taip pat sedėjo nuleides akis. Jis tikria buvo supykęs ir liūdnas, nes net nepasakė kažko panašau į „Neverk, nusiramink.“ Jis visuomet tai daro. O jei jau nedaro, tai mano, kad aš išties kalta ir verta tų ašarų. Ir teisingai mano.
-Tai tas pats vaikinas iš kolonijos, su kuriuo kažkada šokote?
Paklausė jis tyliai, tyliai. Bet aš išgirdau ir negalėjau meluoti ar neatsakyti nieko.
-Taip, tai jis...
Dar tyliau pasakiau. Išgirdau nusivylusį atoduį.
-Žinojau, kad nuolat apie jį galvoji.
Tuomet aš visiškai pratrūkau, nukritau ant stalo ir tiesiog isteriškai verkiau. Jaučiausi tokia apgailėtina. Kaip aš galėjau taip žiauriai pasielgit su Andresu? Nekenčiu savęs.
Verkiau valandą. Tol, kol prie manęs priėjo kavinęs darbuotojas ir pasakė kažką, ko aš nesupratau. Apsidairiau, nesupratau kas vyksta. Tik kai pažvelgiau į kompiuterį viską vėl prisiminiau. Įdomu, jis dar žiūrėjo į mane verkiančią? Nors, po velniais, koks gi dabar skirumas!

2ia tai buvo wooooow
Lb nerealu

Gal nori išsamesnį komentarą? Kažkada ankščiau sakei, kad neturi laiko, o dabar gal jau turi, tai prašyčiau išsamiau...