Širdies balsu

Žinau, čia taip per klaidą toks trumpas gavosi. Dabar reikia galvot išviso ką toliau rašyt, nes kaip iš pradžių buvau viską suplanavus dabar visai kitaip rašau... Šiaip ačiū.

Koks mielas tęsininiukėkėlis

kada???

Nežinau. Nėr laiko man.

Pagaliau tesinys. Kažkaip prisiverčiau... Dabar rašysi utik apie pagrindinę, nors buvau ir kitiem kažką priplanavus, bet labai tingisi... tai vat. Bandžiau kažką gražaus parašyt, bet nepavyko. Tikiuosi kita dalis bus mielesnė ir su daugiau visokių vaizdingų ir gražių frazių. Nu ok, baigiu.

Šiandien – talentų diena. Bet man iš to jokio džiaugso. Sėdžiu dabar surūgusi mano “papuoštoje” salėje. Vyksta piešinių konkursas. O, kaip norėčiau čia dalyvauti... Tačiau tiek nervų išeikvojau su tais piešiniais šiai salėj, kad nebenorėjau nieko daryti. Kaip gražiai kai kurie piešia! Man net pikta, kad kai kas tai daro gražiau už mane. Nors gal ir nėra tokio žmogaus. Ne, vienas yra – Andresas. Be jo tikrai nebūčiau sugebėjus kažką padaryti šiai salei. Tiesa, nedarė jis vienas, kaip sakė. Prėjo man tas panikos priepuolis, tai kažkiek ir aš padariau.
Visi mano geriausi draugai dabar ruošiasi savo pasirodymui. Tiesa, nerašiau apie tai! Susikūrė gruoė “Teen Angels”. Jie buvo trys ir vos prieš kelias dienas atsirado dar du nariai – Eugenia ir Simonas. Labai nereali grupė. Na šiaip jie repetuoja paslapčiomis ir nieko neprisileidžia, bet aš viena ausim nugidau kai ką... taiu man tikrai patiko!
-Kviečiame dar vieną mokinę, kuri nubuvo priskirta, tačiau nusipelnė čia dalyvauti.... Natalia Melcolm.
-Ką?
Ištariau be garso ir išsprogdinau akis. Visi pradėjo ir sužiuro į mane. Aš kaip robotas atsistojau ir ėjau link Dunofo.
-Prašau, pristatykite kūrinį, kuriuo papuošėte salę.
Jau truputėli atsipeikėjus atsistojau prieš visus.
-Šiaip neturiu teisės čia stovėti, nes didumą šio darbo padariau ne aš, o nuostabus žmogus Andresas. Gaila, kad jo nėra ir jis nepadeda man įveikti šio pragaro. Bet pasakysiu tai, ką turbūt sakytų ir jis.
Nuo šios akimirkos aš pradėjau kalbėti labai garsiai, gal net kiek rėkdama.
-Tai-mostelėjau į mūsų piešnius-Galėjome tai padaryti, nes esame profesionalai, kad ir kaip stipriai šis žodis nuskambėjo. Bet tai nėra kūrinys, nes jis neatliktss su meile. Žinot...-pradėjau knistis po savo kelnių kišenę ir greit išsitraukus išlankščiau didelį lapą-Štai kur tikras kūrinys!-Visi nuščiuvo, kadangi ten buvo “Dunofo galva” kušią mes su Andriu apmėtėm.
Po šio žingsnio išbėgau iš salės verkdama. Net nežinau kodėl verkiau. Tiesiog persipildžiau emocijom. Tiesiog kartais visiems reikia paverkti, o aš nesu išimtis, kad ir kokia stipri bebūčiau.
Išbėgusi į lauką kritau ant šaligatvio ir pradėjau tiesiog isteriškai verkti. Buvo labai vėlyvas vakaras, bet nebuvo labai tamsu, nes žemę klojo sniegas. Pusnys driekėsi per kelią, baltos staigės tyliai krito ant mano blakstienų... Tai buvo nuostabus vaizdas, bet man viskas atrodė bjauru ir nemiela, jaučiau tik begalinį liūdesį ir šaltį. Nejaučiau nieko gražaus, kol kažkas padėjo ranką ant mano peties. Tą pačią akimirką staiga pasidarė šilta, šilta. Tas žmogus prisėdo prie manęs, o aš, net nesuvokusi kas jis, įsikniaubiau į jo striukę ir vis dar smarkiai verkiau.
-Talija... Kas nutiko?
Viktoras! Kelias akimirkas nebeverkiau ir niekaip neregavau. Paskui greit paleidau jį iš glėbio. Atsitraukusi nemačiau daugiau nieko, tik jo spindinčias akis. Net nesupratau kodėl, bet vėl stipriai jį apkabinau. Bet šį kart jau be ašarų.



Dabar ir aš pridursiu - IŠSAMŪS komentarai.

Man labai, LABAI patiko.
Tas jos pakvietimas ant scenos buvo visiškai netikėtas, o dar netikėtesnis buvo piešinio su Dunofo galva išsitraukimas. Tikrai puikus tęsinys, su įdomumu perskaičiau. Beje, puikiai perteikei Nati jausmus. Žodžiu puikus tęsinys.
Dabar labai laukiu sekančios dalies.

Šypsena mano iki ausų, jaučiu kaip durnė atrodau - spoksua į ekraną ir šypsaus nesveikai . Ačiū labai. Ir dar koks ilgas komentaras.

Eik tuuuu,koks tęsinys
Tikrai labai,labai sužavėjo.
Tie Tali jausmai,Viktoras...VISKAS
Nerealu.

Ach, dar viena širdelę paglostė... Dėkis labai.

Šviežiausias koks tik begali būt tesinys:

Natalija, Viktoras


-Kodėl tu čia atėjai?
Talija ir Vikis sedėjo ant šaligatvio krašto.
-Kur?
-Na pas mane.
-Nežinau...
Viktoras susimąsto ir pažiūri į dangų, o po kelių akimirkų vėl į Tali.
-Širdies balsas pakušdėjo.
Nati pasižiūrėjo į jį nespratimgu žvilgsniu.
-Ką?
-Na, kad man reikia čia eiti. O kai pamačiau tave... Juk negalėjau tiesiog praeiti. Tada jau tiesiog instinktyviai šokau prie tavęs. Nors su kitais taip nesielgiu...
Nati susimąstė ir užsižiūrėjo į tolumoje švytintį gatvės žibintą. Tuomet lėtai atsisuko ir jau žiojosi kažką sakyti Vikiui, kai staiga pastebėjo, kad jis guli ant didelės sniego pusnies.
-Tu gal trenktas?!
-Ne.
Kuo ramiausiai pasakė vaikinas žiūrėdamas į dangų. Tas balsas buvo toks ramus ir užtikrintas, kad Tali nutarė prigulti prie Vikio. Ji atsigulė ir taip pat pažiūrėjo į dangų. Tačiau vos suvokė, kad guli ant sniego, jos kūną persmelgė drebulys. Tali pajuto, kaip jos ranką paėmė Vikis. Nati pašoko ir nustebusiu žvilgsniu pažiūrėjo į jį. O jis vėl kuo ramiausiai vis dar bežiūrėdamas į dangų pasakė:
-Kad šilčiau būtų.
Ir iš tiesų, Natalija iškarto sušilo ir atsigulė ant sniego.
-Tos žvaigždės... Juk pasakiškas dalykas, ar ne?
Viktoras pagaliau atitraukė žvilgsnį nuo žvaigždžių ir pažiūrėjo į merginą šalia jo.
-Nuostabios, kaip ir tavo akys.
Tali užsižiūrėjo į tas mažytes liepsneles degančias jame. Vaikinas taip pat žiūrėjo į Tali. Tačiau atsipeikėjusi Tali nusuko akis.
-Žiūri ir vis pastebi ką nors naujo ir naujo...
-...kaip norėčiau kada nors pasiekti tas žvaigždes...
-...ir rodos jei galėčiau tai...
-... galėčiau jau viską...
Tali ir Vikio žvilgsniai vėl susitiko. Bet šį kart Tali nebeatsitraukė, o gal tiesiog nenorėjo atsipeikėti ir nusukti akių. Tolyje švietė vienišas žibintas, o sniego pusnyje gulėjo du, susikibę rankom, siluetai...
Tali vėl atsisėdo ir pradėjo drebėti. Nenorėjo to, bet nieko nebegalėjo pakeisti, nes per jos ploną megstuką vanduo jau seniai buvo persigėręs ir pasiekęs odą. Atsisėdo ir Vikis.
-Uoj, net nemačiau, kad tu be striukės.
Vikis vienu rankos mostu nusivilko striukę ir užgobė ja Taliją. Ši kai jis ją vilko padėjo savo galvą ant Viktoro peties ir prisiglaudė visai šalia.
-Ką ten sakei apie širdies balsą? Dabar ir mane jis veikia.
-Širdis visada pasako tiesą.
-O ne!!!
Natalija greitai pašoko numesdama Viktoro striukę ant žemės ir nulėlė link mokyklos. Viktoras nieko nesuprato, tačiau nemąstydamas pagriebė striukę ir nubėgo iš paskos...

Lb nerea;us tęsinys
Tikrai,jau toooooks rooomantiškaaaaaas
Lb patyko,taip ir tooooliau...

Dar kartą dėkoju ir turbūt dar dėkosiu.
Kažkaip šiam tesinį prisiminiau pavadinimą ff, tai pagalvojau, kad reikia kažkaip jį pritaikyt.

Taip pasimėgaudama perskaičiau.
Velniškai gražiai bei įdomiai rašai

Dėkoju labai.

Kooks tęsinys
Su Mar ir Nati viskas taip įdomu ir šiaip čia viskas įdomu.

Ačiū. Bet šiaip laukiu ilgesnių komentarų ir iš tavęs, ir iš visų kitų.

Lb geras tęsinys Dieeeeeve tu mano,kaip čia įdomu...
Kodėl Rama paliko Mar? Ko Mar tokia debilė? Kas bus toliau?

Tęęsinioooo

O, nors tu mano minčių per anksti negaudai kaip aš tavo. Bet kaip tu jas gali žinoti, jei net aš nelabai žinau.
Tai tesinio tai lauk, lauk. Man kažko tinginystė ant rašymo pastaruoju metu. Na gal per atostogas nebus ką veikt...

Ach, ačiū tau labai. Galvoju reiks gal jau per šiandien parašyt tesinį, bet nebežinau ką toliau rašyt. Naktį badžiau planuot, bet nelabai pavyko. tai nežinau kaip čia bus...

Čia geras bajeris
Bet Tali tai pavarėėėėė

Jo, visiškai improvizavau pati. turbūt pati miego nriu ar ką. Ačiū šiaip! Kas toliau bus irgi nelabai žinau. Reiks pagalvot šiąnakt...

Davai,mastyyyk