Širdies balsu

Ma nkyla klausimas ar aš pabaigsiu tą knygą...
Kažkaip man šis skyrius toks trumpas ir nuobodus buvo, tai dedu iškart kitą. Dabar prasidės trumpieji syriai, tai turbūt dėsiu po 2 į dieną.

Į mokyklą atvyko mano tėtis.
-Ką čia veiki?
-O ką tu veiki su savo telefonu?
-Mmm... Kokiu telefonu?
-Mobiliuoju, Natalija. Mes negalime tau prisiskambinti!
-Niekas negali, tėtuk, niekas...
-Kodėl? Kur jis?
-Kaip čia tau pasakius...
-Sakyk!
-Na gerai – kaip ir jo nebėr!
-Kaip tai?!
-Aš jį sudaužiau!
-Ką?!
-Tą!
Tėčio veidas buvo tikrai ne toks malous, kaip paskutinį kartą mane vadinant istorijos žmogumi.
-Prisėsk-parodžiau į savo lovą-Viską paaiškinsiu...
-Na, Hilda vedė pamoką...
-Prie reikalo!
-Reikėjo prisistatyti. Aš atsistojau ir staiga užbliovė kažkoks senis – mano telefonas!
-Jis visai naujas, ne senas!
-Ne! Tai muzika, kurią nustatė mama. Kažkoks senis staugė keistą dainą. Taip... Atsiliepiau. Ten mama. Aš supykau ir sviedžiau telefoną toli toli...
-Nati... Taip elgtis negalima!
-Kodėl? Ir išvis, kodėl aš tau aiškinaus!? Tai mama dėl visko kalta!
-Nekalbėk taip su tėvu!
-‚Tėtukas‘ atsirado..!
-Nati, jei nesutari su mama, galime pabandyti tai išspręsti.
-Kaip? Ji nekenčia manęs! Ji nieko nemyli. Gal tik savo darbą. Gal ir gerai, kad aš čia – nebematysiu moters. Kas ji man ten tokia... Motina! Štai kaip vadinas beširdžiai – motinos!
-Tali... Man skaudu tai girdėti. Ji tave pagimdė.
-Aš ir tuo abejoju!
Jo veidas persikreipė. Išsiemė piniginę. Padavė man didelę sumą.
-Nusipirk naują telefoną-pasakė jis niūriai kaip niekad ir išėjo.

Man patinka ši istorija. Ir tu turėsi ją pabaigti
Man patinka Nati charakteris, labai panašus į Marzzos.

Jokių kalbų pabaigsiu y punto
Man patinka,o kaip faina dvi dalys per dieną

Mistė. - Aš tai nenorėjau, kad būtų panaši... Bet žinau, kad kitaip neišeina man.

Ari - Pabaigsiu? Tai tu pabaigsi? Tai gerai, kad aš jau neberašau...

Šiaip ačiū ir pasistengsiu ir toliau rašyti.

Čia netyčia taip išėjo parašyt,norėjau pasakyt pabaigsi
O šeip galiu koky vieną tesinuką parašyt

Oho, šiaip įdomu būtų.
Bet šiaip čia rimtai kita įdėja - galim rašyt bendrą knygą. Rimtas... Na bet ne po žodį, o tarkim po kelis skyrius.

Jo,arba tesiog susirašom per koky skype ar msn ir rašom bendrai tuos tęsinius

Reiks rmtai ką nors tokio sugalvot! Na jei tu rimtai nori ir gal dar kas nori, tai reikia ką nors susitart.
Na o aš dedu naują dalį. Ši tai išvis trumputė.


Istorijos pamoka. Pasigirdo klaikus dundesys.
-Karas!- sušuko mokytoja ir išlėkė iš klasės.
Mes visi nusijuokėme ir nusekėme paskui ją į kiemą.
-Ne, jūs negalite to daryti!
Dunofas stovėjo šalia didelės mašinos ir riaumojo. Liūtukas mūsų!

-Kas tai?
-Manau kažkas labai pikto ir gauruoto...
-Ne, Euge, ne tas- parodžiau į mašiną.
-Aaa... Didelis traktorius!

-To negali būti! Čia padorūs namai! Ne namai, o mokykla!
-Jėga, griaus mūsų namučius!-pasigirdo balsas iš minios
-Eikite vaikai, tai ne jūsų reikalas! Į pamokas greit!
Tačiau net mokytojai stovėjo išpūtę akis ir nekreipė dėmesio į Gloriją. Tai kas mus kažko gali išmokyt?

Dunofui atkišo kažkokį lapą, jis pradėjo linksėti galva ir nuėjo.
Visi žiūrėjome klausiamosiomis akelėmis.
-Na – kas?-sušukome beveik choru.
-Kas, kas..? Čia bus nepilnamečių kolonija!
-Ką? Jėga!-prasidėjo garsus sambrūzdis.
-Į pamokas!!!


Istorijos mokytoja, Dunofas, Natalia, Eugenia, visi mokiniai, Gloria.

Nuuu,nemegini tokius tęsinius ir toliau rašyt
Ir bejė čia bišky aš pusės nesupratau,kas kur ką sakė. ;DD
O ta vieta su Eugei r Tali buvo geera

Kodėl nemėgint? Šiaip šis labai nevykęs, žinau ir pati...

Ne,sakau dėl trumpumo

A. Tai dar vieną šiandien įdėsiu.

O aš padariau spalvas(čia dėl aiškumo).

ok ačiū o lauksiu daaaaaar

Kaip man nebepatinka ši knyga, tai net nebegaliu... Na gal paskui pradėsiu įdomiau rašyt, nes dabar taip niūru ir pilka, o gal net juoda. Tas tekstas pats toks labai šiurkštus ir nėra gražių žodžių ar kažko, kad būtų vaizdinga.

Įėjau į namus. Privalėjau tai padaryti. Tėtis sedėjo prie lango. Gėrė kavą iš rusvo puodelio. Neregavo į mane. Prisėdau prie jo.
-Tėti?
Jis nereagavo.
-Atsiprašau...
Nuleidau galvą ir... pravirkau.
Tėtis priartėjo prie manęs ir apkabino.
-Juk žinai, kaip man sunku pasakyti žodį atsiprašau... Bet aš... Labai tave myliu!
Pažvelgiau į jį meilės pilnomis akimis.
-O aš maniau, kad aš nebe tavo tėtis...
-Ką čia šneki? Tu visada būsi mano tėtis!
-Bet tu taip kabėjai...
-Atsiprašau!
-Atsiprašyk ne manęs, o mamos.
-Tu jai pasakei?
-Ne. Manau tai turėtum padaryt tu.
Linktelėjau.
Atsistojau.
Nuėjau pas mamą.
Nerašysiu kas buvo toliau. Tai neapsakoma žodžiais. Galiu pasakyti tik tiek – aš turiu mamą!

Nenuuuuuu negaliu,man patinka.Bet nervina toookie trumpi tęsiniai
Daaaar

Palauk, nes aš nebespėsiu rašyt. Šiaip minčiu tieeeeek turiu, bet kažkaip nėra kiap jas išreikšt arba tiesiog tingisi.

Nu tai išreišk,nes nepakenčiu toookių lievų tęsinių (čia dėl trumpumo jie lievi)

Dedu iškart tris skyrius.

-Atsiprašaaaaaaaaaau!!!
Nati bėgo per miestą jau nieko nepastebėdama.
Savaitgalis. Totalus atsijungimas nuo pasaulio. Nuo elito, mokytojų ir... Pačios mokyklos!
Taigi... Tali bėgo, nes nebuvo kitos išeities, kai prabudus pirmadienio vidurdienį prisiminė mokyklą. Nati juto plonytę liniją. Likimo liniją. Ji galėjo trūkti.
Ji bėgo, bėgo, bėgo...
!!!
To buvo galima tikėtis. Bėgdama pro statybų aikštelę(tos kolonijos prie mokyklos) ji įkrito į smėlį! Visa purvina ir smėlinga įlėkė į mokyklą.
Nati įslinko į klasę, kurioje atsisukęsį lentą stovėjo Dunofas. Tali visiems parodė tilėti.
-Melcolm!..Jūs manėte, kad nepastebėsiu? Cha, Cha..!
Dunofui prasidėjo juoko priepuolis. Mes net nebėgom atnešti vandens!
-Natalia Melcolm ir kiek šį kartą pavėlavote?
-6 valandas.
-Minutės, minutės!
-18 minučių.
-Gerai, gerai... Dar vienas kartas ir...
Natalia su palengvėjimu atsiduso.
-Ne! Persigalvojau! Daugiau jokių šansų – jūs išmesta.
Tali nieko nesakė. Atsisveikino su draugais ir išėjo. Jai nebuvo gaila ar liūdna.
----------------------------------------------------------------------------------
-Tėtuk?
-Taip, mieloji.
-Tu mane barsi?
-O ką padarei?
-Mane išmetė iš mokyklos.
-Ką?! Tai geriausia makykla mieste ir net šalyje.
-Bet ne man!
-Tu keli tik rūpesčius...
-Tai aš tau našta? Reikėjo seniai tai pasakyti! Susirasiu aš pati sau mokyklą!
-Na ir gerai!
-Ir gerai!
Trinktelėjo durys.
-O kas dabar?
Aš pasakiau tik nenorėdama pritarti.
-Kas norės priimti išmestą iš mokyklos mokinę? Nebent kolonija! Paieškosiu ‚visagaliame‘ internete.
Perskambinau visas ir liko tik viena...
----------------------------------------------------------------------------------
„Elite Way School“ kviečia Jūsų vaikus išmokti elito ir elgtis kaip aukščiausios pasaulio žmonių sluoksnio piliečiui.
Na ką. neturėdama pasirinkimo Tali paskambino.
-„Elite Way School“.
-Labas, Glorita. Čia Natalija iš pirmo kurso.
-Klaida! Tu jau nepriklausai šios mokyklos bendruomenei.
-Būtent. Aš noriu grįžti.
-Cha! Tai bent norai... Nė nesvajok!
-Bet Glorita... Aš pasikeisiu.
-Ne man spęst!
Ji numetė.
ACH!
Natalija lipo laiptais žemyn. Ten ant gelsvo krėslo sedėjo tėtis, basas kojas užkėles ant stalo, šalia pasidėjęs mėgstamiausią savo rusvą puodelį. Šį kartą Natalija jame įžvelgė kažką daugiau nei įtakinga verslininką. Ji įžvelgė... Tėtį!
-Tėtuk...
Ji priėjo prie jo nuleidus galvą. Jis suprato ko ji nori.padėjo laikraštį ir patapšnojo per savo kelius. Nati atsisėdo ant jo kelių. Tai jai dar patikdavo.
-Aš noriu grįžti į mokyklą.
-Bet juk tau ten nepatiko...
-Na tai, bet... Abejoju ar kitur patiks!
-Ach, tu mano aukseli! Tai man dabar reiks tave sugrąžint?
Nati nsuišypsojo. Tuomet apkabino tėtį. Ji labai jį mylėjo. Gal ne visada parodė, bet mylėjo!..

ooooo čia jau geriau man patiko,och ryt tikrai norėsiu daaaaar
šeip kai išmetė tai jau galvojau viskas,galas,beeeeet ne,Nati pavaro

Tai aš galvojau, gal ją rimtai į tą koloniją nusiųst. Bet kažkaip pagailėjau... Kažkoks beprasmis buvo skyrius, bet ne esmė.
Šiaip ačiū.

nėr už ką

Na vat, naujas skyrius. Tikiuosi suprasit kas ką sako. Ir iškart sakau, kad įsivaizduotumėt jų kambarį tokį, kaip Mios ir ten tų kitų, jei manėt RW.


Mariana sedėjo ant kėdės ir mąstė. Ak, kaip jai dabar reiktų Natės patarimo! Bet jos mokykloje nebėram o ir telefono naujo dar nenusipirko. Šiaip galėjo nueiti Pas Euge, nes su ja taip pat puikiai sutarė, bet ir ji savaitgalį leido ne mokykloje. Taigi Mar žinojo – šykart reiks apsispręsti pačiai. ‚Likti vienai, ar eiti ir pasakyti Ramirui, kad kažką jam jaučia‘ – štai koks klausimas ją kamavo. Ji atsistojo nuol lovos ir net pati nesuvogdama ką daro ėjo į pirmą kambario aukštą, tiesiog kojos ją vedė. Jau mąstė ką pasakyti Ramui, kai staiga ji pastebėjo Candės lovoje. Ten Candela ir Thiagas guli ir... bučiuojasi, jei taip švelniai pasakius. Na gerai, kad bent su drabužiais. Mar sustingo, nes ji buvo šokiruota, kad po kelių pažinties dienų jie taip elgiasi. Cande ją pastebėjo ir atsitraukusi tuo Taho tarė:
-Taip, taip, žiūrėk ir mokykis. Ne visos tokios nevykėlės kaip tu.
Candė vėl jį pabučiavo.
-Žinai, vis geriau toks kvailys nei nieko. Vis šis tas.
Thiagas visą tą laiką tylėjo. Mar stovėjo apakus, nes negalėjo patikėti, kad dar tokių kvailių pasaulyje yra. Bet susiprotėjusi, kad nėra į ką žiūrėti išėjo. Ji vis dar buvo lengvos komos būsenos. Tačiau vos išėjus iš mergaičių koridoriaus ji pamatė Ramą ir atgavo sveiką protą.
-Ramai!
Ramas atsisuko.
-Taip?
-Neužsiėmęs?
-Ne.
-Tai gal galėtume kur nors nueiti ir pasikalbėti..
-Žinoma.
Jie išėjo iš mokykloa. Nuėjo į kažkokį parką. Mar pradėjo pokalbį.
-Žinai... Mes beveik nebendravom, bet tu... mmm...
-Kas?-Ramas nekantravo.
Mar pažvelgė į jo akis.
-Ar galima kažką jausti žmogui, beveik su juo nebendravus?-paklausė lyg maža mergaitė mamos.
Ramas sumišo.
-Kas tau patinka?
-Manau, kad tu...
Ramas visiškai sumišo. Mar bandė jį drąsinti.
-Labai norėčiau sužinoti, ką tu man jauti.
Ramas vis dar nedrąsiai:
-Manau ir tu man patinki.
-Tai mes galime pamėginti?
Ramas jau drtąsiau:
-Manau, kad tikrai taip!
-Jipy!
Mar apsikabino jį labai, labai smarkiai.
Tuomet Mariana ir Ramiras veikė daug įvairių dalykų ir elgėsi kaip pora. Jie aiškiai buvo įsimylėję ir labai, labai, labai laimingi. Tačiau nuostabiausias buvo vakaras...
-Rami, nenori nueiti pasižiūrėti kaip leidžiasi saulė.
Rariras be ždžių paėmė Mar ranką ir jie patraukė link jūros.
Kadangi buvo nebe vasara, pajūrys buvo beveik puščias. Jie nuėjo per anksti, tačiau nei vienam nebuvo dėl to blogai. Jie stovėjo pajūryje apsikalbinę ir tiesiog džiaugėsi vienas kitu. Kai jau saulė pradėjo leistis ir iš vandens kyšojo jos lopinėlis, Ramas pažvelgė į Mar.
-Žinai, man rodos, aš labai, labai įsimylėjau.
Jis palietė Mar plaukus ir švelniai juos glostė. Marianos širdis plakė taip smarkiai, jok maniau ji tuoj iššoks. Ramas suimė jos riešą ir pajautė begalinį pulsavimą. Mar pajuto, kaip jis artėja. Čia daugiau nieko nebuvo – ji, jis ir saulėlydis. Jie buvo taip arti, taip arti... Pagaliau jų lūpos susiliejo. Ore tiesiog tvyrojo meilė. Šią naktį ir saulė miegos daug ramiau ir linsmiau.
Kai grįžo į mokyklą Mariana nuėjo į savo kambarį. Pakeliui pastebė Thiagą besibučiojantį su Maria. Grįžusi į kambarį pamatė susinervinusią Candelą. Ji perpykusiu veidu tarė:
-Nebandyk iš manęs tyčiotis, nes tau bus blogai!
Mar švytėdama džiaugsu tarė:
-Kaip tu ir sakei – taip, taip, žiūrėk ir mokykis. Ne visos tokios nevykėlės kaip tu.
Tuomet laiminga užlipo į antrą aukštą palikdama susinervinusią Candę vieną.

mirsiuuuuuuu kaip fainaaaa
Ne tesiog negaliu kaip faina
Labai mielas tesinys.
Cheee,Cande kai kaušė
Nu Thiagas irgi...
Nu karoč nerealuuuu
Miliu šitą tęsiny

Oj dėkui, dėkui.

Aš taip norėjau Thiagą tokį durnelių padaryt.