Širdies balsu

Pagaliau pasivijau ir tavo FF.
Iš tiesų man labai patiko. Ypač patiko 28 dalis. Ją perskaičius pagalvojau "va, čia tai geeeras".
Viko personažas labai mielas ir tas vietas su Tali ir Viku skaitau neatsitraukdama. Jos laaabai mielos.
Ir šiaip man patinka tavo FF, gaila, kad žadi greit užbaigt.

Spalvota - ten ir turėjo būt graudžiai juokinga. Ačiū.

Miste - dėkis už tokį komentarą. Ir ačiū, kad nepatingėjai pasivyt. Bet man rodos aš dar nelabai greit baigsiu, nes aš dar kažkurią čia naktį tieeek visko prigalvojau...

Oooo, tai labai puiku tada

Olėėė,kur tęsinys?

Nėra. Ir nebus. Ne nu bus, bet ne artimiausiu metu.

Kodėėėl?

Nes manęs daug darbų laukia. Truputį ir tingiu. Nu žodžiu, gal kitą savaitgalį bus.

Nuuuu,nesąžininga

Sąžininga, sąžininga.

Ar nemanytum, kad tau būtų pats laikas įdėti tęsinį, a?

Nu ne, nėra nei laiko, nei noro, nei įkvėpimo. Ir šiaip pradėjau nemėgt ff.

Man neįdomu mėgsti ar ne FF, bet jei jau pradėjai tai ir baik.
Greičiau dėk tęsinuką

Gerai, gerai, rašau jau...

Dėl šito skyriaus tiek dvėjau, galvojau ir atidėliojau... Todėl nieko doro ir neišėjo.

30 skyrius

Nebežinojau, kaip jaustis. Man buvo gera, kad aš Havajuose, su Viku viskas buvo tiesiog pasakiška, be to susiradau naują draugę. Bet... Greit reiks važiuoti namo, pasaka baigsis lyg gražus mažos mergaitės sapnas. Išsiskirsiu su Viku, reiks Mar pasakyti apie Ramą ir, svarbiausia, vėl pažvelgti į Andero akis. Nežinau ar pajėgsiu. Nežinau ar jis pajėgs man atleisti. Nežinau, ar esu verta atleidimo.

Paskutinė diena Havajuose. Tiksliau paskutinės akimirkos. Visi liūdni, tačiau Tali ypač. Ji buvo begalo pikta ir susierzinus, bet tuo pačiu beveik verkė. Negirdėjo ir nejautė nieko. Ji sėdėjo ant tuščio savo lagamino, o šalia stovinti Dženifer jau sterikavo.
-Nulipkl bent nuo jo, leisk sukrauti tavo daiktus, aš sukrausiu jei tu taip nenori to daryti! Jei ne mes pavėluosime ir tuomet visi rėks ant mūsų. Taip negalima, Natalija!
Piktai pasakiusi ji smarkiai trenkė durimis ir kažkur išėjo, tačiau tali to nei girdėjo, nei matė, nei jautė. Kaip akmeninė skulptūra dabar sedėjo savo kambaryje ir apie nieką negalvojo. Tačiau staiga ji pajuto kažką įeinat pro duris. Net nesuprato kodėl, bet tai buvo taip artima ir mylima, kad ji staiga atsipeikėjo ir atsisuko. Tuomet pašoko nuo lagamino ir jau visiškai pravirkusi šoko vaikinui į glėbį. Tai buvo Viktoras.
-Na, kasgi tau dabar pasidarė, juk žinojai, kad turėsime išvykti.
Švelniai glostė jos plaukus ir kalbėjo be galo mielu balsu. Tuo tarpu Džen jau krovė Natalijos daiktus.
-Taip, aš žinojau, bet kai atėjo ta diuena negaliu. Tiesiog negaliu grįžti į bjaurią kasdienybę, išsiskirti su tavim, pamatyti Adresą ir visus kitus. Nenoriu... Ir negaliu...
-Bet reikia. Prašau, neliūdėk taip.
Jie apsikabinę stovėjo gal 10 minučių. Ir Natei dar nepritrūko gausių ašarų.
Po 10 minučių kažkaip Vikas neversdamas privertė ją eiti į autobusą, iš jo į oro uostą ir lėktuvą. Lėktuve Tali truputį nurimo ir beveik miegojo, nes Visas ją ramino ir ramino, ir jam pavyko pasiekti savo tikslo ją nuraminti.
-Na, viskas gerai. Viskas bus gerai. Privalo būti.
Nusišypsojo Vikas ir lėktuvas pradėjo kilti, o kartu ir tali vėl verkti. Nusileidimas oro uoste. Draugų susitikimai, įspūdžiai, nuotraukos...
-Nenoriu būti su jais. Nenoriu net artėti prie jų.
Sušnibždėjo Tali Vikui į ausį net pati nežinodama, kodėl pajuto tokį priešiškumą savo draugams.
-Viskas gerai, aš pabūsiu su tavim.
Nusišypsojo ir apkabino Vikas.
-Kol galėsi būsi, o paskui...
-Prisiminik, kad mano širdis visuomet su tavimi.
Po šių žodžių Nati meiliai prisiglaudė prie Viko ir jie įlipo į bendrą autobusą, jau vežančius juos į koloniją ir internatą. Natalijai draugės dar pamojo sėstis prie jų, bet ji beveik nepažvelguis į jų pusę kuo toliau nuo jų atsisėdo su Viku.
Autobusas pasiekė gyvenamuosius pastatus. Visi išlipo ir jau pradėjo skirstytis į atskiras puses ir eiti į vidų. Tačiau Vikas ir tali dar negalėjo išsiskirti. Tali neverkė, nes jos vandens atsargos buvo išsekusios, bet jai buvo taip skaudu, kaip turbūt niekada gyvenime dar nebuvo.
Jie ilgokai stovėjo. Nekalbėjo, tik žiūrėjo vienas į kito akis... Tuomet Tali priartėjo prie Viko ir tai buvo toks, toks bučinys! Lyg pirmas ir kartu paskutinis jų gyvenime. Lyg vienintelis ir nepakartojamas...
-Myliu tave.
Pasakė Vikas ir pirmas prisivertė nueiti daiktų.
-Ir aš tave labai myliu.
Ištarė tali ir beveik negyva nužingsniavo į internatą.

O, pagaliau tęsinukas
Man patiko, toks kažkoks liūdnokas, bet man patiko

Pagaliau gavom tęsinį
Liūdnai įdomus tęsinys. Man irgi patiko.
Dabar įdomu kaip viskas ten klostysis toliau

Ačiū jums labai.
Gal kas nors nori paspėliot kas toliau bus? Man patinka, kai kas nors ką nors spėja.

Lb mielas

Citata :

Po 10 minučių kažkaip Vikas neversdamas privertė ją eiti į autobusą

Čia prajuokino biški

Lauksiu daaaaaar

Oj kaip seniai bedėjau. Na kažkokią nesamonę parašiau, bet tiks.

31 skyrius

Į internatą įžengiau vis dar apspangusi. Apspangusi nuo liūdesio, nerimo, skausmo, nevilties, baimės...
Išvydau daug mokinių. Foje jų buvo tiesiog pilna. Bet aš grūdausi pro visus su niekuo nekalbėdama. Maniau nueisiu rami į kambarį nepastebėta. Maniau... bet man teko galvot iš najo, kai Ramiras garsiai sušuko:
-Štai ta, kur su kiekvienu iš eilės laižos.
Ir bedė į mane irštu.
Sustingau, bet neatsisukau. Tik pajaučiau, kaip visi nutilo ir daugybė akių sužiuro į mane. Spoksojau prieš save ir svarsčiau dvi galimybes:
1.Bėgti laipais kuo greičiau, sprukti nuo visų ir kambaryje apsiverkti.
2.Iškėlus galvą pasitikėti savimi ir žengti į savo kambarį.
Pasirinkau antrą variantą, kad ir kaip bijojau vidurį savo pasitikėjimo užkliūti už savo kojų ir nugriūti. Įkvėpiau kuo daugiau oro, iškėliau galvą ir ėjau tiesiai. Jaučiau, kaip į mane spokso. Ir tegu. Man nerūpi ką jie mano. Man niekas nerūpi. Bet neleisiu trypti savo orumo, tačiau kitą kart paaiškinsiu tiem, kam reikia, ne dabar.
Visi vis dar tylėjo, kai aš jau užlipau laiptais, pasukau ir nuėjau į savo kambarį. Įėjusi iškvėpiau orą ir vėl kuo stipriau įkėpiau. Net nesuprantu, kodėl eidama nekvėpavau. Nebuvo jėgų. Ir dabar nėra jėgų niekam, taigi nusprendžiau kuo greičiau eiti miegoti net nepersivilkus. Jau ėjau lovos link, kai į mano kambarį kažkas įsiveržė. Atsisukau, ten stovėjo Džen.
-Tau viskas gerai?
Ji pripuolė prie manęs.
-Išgyvensiu. Nieko tokio.
Nusijuokiau gan nuoširdžiai, nes kartais tiesiog mokėjau šypsotis. Mokėjau juoktis iš visko ir džiaugtis gyvenimu. Žinojau, kad net jei blogai, juk gali būti dar blogiau ir kad tikrai išgyvensiu.
-Kaip tu moki būti tokia stipri? Pavydžiu tau...
-Tik labai miego noriu.
-Tai nori, kad išeičiau.
Nusišypsojau.
-Tik nesupyk, gerai?
-Žinoma, kad ne.
Nusišypsojo ir ėjo durų link. Bet pro jas staiga isa įniršusi įlekė Mar. Dženifer nusijuokė, bet tuo pačiu ir užjaučiančiu veidu dar atsisuko į mane ir pastebėjusi Marianos pyktį pasakė:
-Saldžių sapnų.
Vos Mariana įėjo, smarkiai trinktelėjo durimis ir pradėjo siaubingai klykauti.
-Kaip tu galėjai taip pasielgti! Jau iš ko, ko, bet iš tavęs, to TIKRAI nesitikėjau! Jei aš su juo nebedraugauju, tai nereiškia, kad jis man neberūpi ir kad tu gali su juo būti. Supratai ką noriu pasakyti. Tu nebūsi su juo. Aš tau aišku!
Nuo jos klyksmo man pradėjo skaudėti galvą, taigi pasipurčiau ir tik tuomet atsakyk.
-Nurimk isterike!
-Tai aš jau isterikė!
Tuomet abi pradėjom klykauti nebesuprasdamos ką, tiesiog stengėmės viena kitą perrėkti.
-Stop!!!
Suklykau kiek tik galėjau.
-Beprote, man nerūpi tas tavo Ramiras! Gali pasilikti jį, jei tau jau taip jo reikia, nors jis paskutinis kvailys, nes aš jo nekenčiu. Aš tiesiog maniau...
-Man neįdomu!
Vėl suriko Mar.
-na ir gerai, tuomet man taip pat nerūpi.
-Ir gerai!
-Gerai!
Nusisukau nuo jos, o ji supykusi greit išlėkė ir trenkė durimis taip, kad aš atšokau ir pažiūrėjau, ar jos neišlūžo. Ne, viskas buvo gerai. Tuomet aš suklykau visomis jėgomis kiek tik beturėjau, jaučiau, kaip išgirdo turbūt pusė mokyklos, bet man nerūpėjo. Greit nukritau ant lovos ir pagaliau galėjau pamiegoti.

nžnau kodėl, bet man jų ginčas žiaaaauriai juokingas
Iš ramo durna padarei, db Mar isterikė. kas toliau?

Jo aš jaučiu, kad pas mane visi veikėjai tuoj nuo proto nuvažiuos.

o, tai lb gerai

O, pagaliau tęsinys
Toks juokingas tęsinukas visi tokie isterikai ;D

Samgus tęsinys
Kažkaip buvo labai lengva įsivaizduoti visą tą jų ginčą ir tą vietą kai ji ėjo iškėlusi galvą
Man patiko.

Ačiū jums. Aš kažkaip net nepajaučiua, kad taip juokinga ir isteriška ten viskas buvo. Matyt pati tokia esu, tai ir nepastebiu.;D

Trumpas, be veiksmo... bet tiesiog reikėjo tokio, kad tolesnį veiksmą galėčiau rutuliot.

32 skyrius

Prabudusi visiškai nesusigaudžiau. Nei kur aš, nei kaip viskas, nei kiek valandų. Bet supratau, kad nebenoriu miego. Apsidairiau ir atpažinau savo kambarį. Tuomet žvilgtelėjau į save – buvau dar nepersivilkus, bet gerai, kad bent patogūs drabužiai – šortukai ir maikutė. Buvo tamsu. Atsistojau ir pažiūrėjau kiek valandų. 3 valanda nakties. Reiktų miegoti, bet nebegalėsiu. Taigi lėtai nuėjau į svetainę, atsisėdau ir pažvelgiau pro langą. Kolonijoje degė tik viena šviesa... Tikėjausi, kad tai Viktoras nemiega o galvoja apie mane, apie mus... Žinojau, kad ten ne jis, bet tiesiog leidau sau svajoti lyg mažai mergaitei.
Taip sedėjau ir žiūrėjau į tą šviesą gal pora valandų. Tuomet atsipeikėjau ir susivokiau.
-Juk negaliu sedėti taip visą laiką! Kiek galėsiu taip ištverti!?
Balsu surikau aš, tuomet apsidairiau, bet svetainėje nieko nebuvo. Tuomet man į galvą šovė viena mintis, taigi greit nubėgau prie kompiuterio ir jį įsijungiau. Prisiminiau, kad Vikis minėjo savo tėvo vardą, taigi nusprendžiau apie jį pasidomėti. Ieškojau ilgai. Net pati gerai nesuvokdama. Kažko, už ko galėčiau užsikabinti. Radau gana daug visokių duomenų, skaičių... Supratau, kad net jei ten buvo kas nors naudingo aš nesupratau. Iš nevilties atsidusau ir pasidavusi viską išjungiau. Apsidairau. Buvo jau gana šviesu.
-Nati, ką čia veiki?
Krūptelėjau, bet tai tebuvo Nicolas. Giliai atsidusau dar kartą.
-Aj, ieškojau šio bei to internete.
-Miegojai bent kiek?
-Nesirūpink, miegojau kiek norėjau.
Nusišypsojau, buvo gera jausti, kad kažkam dar rūpiu.
-O ką tu čia taip anksti veiki?
-Na nebe taip ir anksti. Tuoj čia bus pilna mokinių.
-Jau?
Nustebau.
-Na taip, rodo praradai laiko supratimą. O bent radai tai ko ieškojai?
-Na nelabai... Bet gal ką nors dar sugalvosiu.
-Nelabai suprantu apie ką kalbi.
-Ieškojau duomenų apie vieną žmogų, ką būtų galima prieš jį panaudot.
-Nežinojau, kad linki kitiems blogo...
-Na ne, bet jis to vertas. Tiesiog...
-Gerai, gali nepasakot, tikiu, kad nepadarytum nieko blogo šiaip.
Nusišypsojau pažvelgus į jį.
-Ačiū.
Net nežinojau už ką dėkoju, tiesiog.
-O, kai ką sugalvojau! Aš nepakartojama! Aš genijus!
Pašokau nuo kedės.
-Pasimatysi vėliau, gerai?
Greit nulėkiau visa laiminga į kambarį. Jaučiuasi lyg ant sparnų, supratusi, kokia aš gudri. Net keista!